Ekosistemų monitoringas

Oro teršalų ir klimato kaitos kompleksinio poveikio miško ekosistemoms tyrimai pastaruoju laikotarpiu tampa prioritetu ne tik dėl didėjančio žalingo poveikio miškams, bet ir dėl būtinybės stebėti globalios taršos poveikį atskirų šalių ir regionų sąlygiškai natūralioms ekosistemoms.

Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos įgyvendinimui skirtai ICP IM programai, kurioje Lietuva dalyvauja kartu su kitomis Europos Bendrijos valstybėmis, keliamas tikslas nustatyti, įvertinti ir prognozuoti sąlygiškai natūralių ekosistemų būklę ir ilgalaikius jos pokyčius atsižvelgiant į tolimųjų oro teršalų (ypač sieros ir azoto junginių) pernašų, ozono ir sunkiųjų metalų poveikį, regioninius ypatumus ir klimato pokyčius. ICP IM programos rezultatai taip pat padeda įgyvendinti Tarpvalstybinių vandentakių ir ežerų apsaugos bei naudojimo, Jungtinių Tautų klimato kaitos, Biologinės įvairovės konvencijų, Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos ir Kioto protokolo reikalavimus.

Per praėjusį stebėjimų pagal ICP IM programą laikotarpį nustatyta, kad dujinės ir aerozolinės sieros ir amonio priemaišos ore, jų koncentracija krituliuose ir srautai su krituliais yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys miško ekosistemos įvairių biotos komponentų būklę, kuri nuo 2005 metų pradėjo blogėti. Stabili nitratų koncentracija dirvožemio, gruntiniame bei paviršiniame vandenyje negalėjo turėti reikšmingos įtakos biologiniams ir geocheminiams procesams ekosistemoje, nors gausėjantys nitratų išmetalai Lietuvoje ateityje gali pakeisti nusistovėjusią situaciją ir prisidėti prie tolesnės aplinkos rūgštėjimo tendencijos, kuri jau pradėta registruoti vakarinėje Lietuvos dalyje. Didžiausius neigiamus pokyčius ekosistemose pastaruoju laikotarpiu galėjo lemti tik amonio koncentracijos kaita. Todėl būtina vertinti kylančios amonio koncentracijos grėsmės poveikį sąlygiškai natūralioms ekosistemoms, numatyti, kaip mažinti jos galimą žalą intensyvios klimato kaitos laikotarpiu. Taigi sąlygiškai natūralių ekosistemų būklės stebėjimai nacionaliniu lygiu suteikia duomenų apie teršalų, kuriuos tolimosios oro pernašos atneša iš Vakarų ir Vidurio Europos valstybių į Lietuvą, ir klimato pokyčių įtaką menkai antropogenizuotų teritorijų vandenų ir dirvožemio kokybei, biologinei įvairovei ir miško būklei.

Apie 40 procentų Lietuvos teritorijos sudaro žemės ūkio naudmenos. Didžiąją dalį upių vandens taršos maistinėmis medžiagomis sudaro pasklidoji tarša iš žemės ūkio plotų, kuri lemia didėjančią Baltijos jūros taršą, biologinės įvairovės ir agroekosistemų produktyvumo mažėjimą, šachtinių šulinių užterštumą žmonių sveikatai pavojingais nitratais. Kompleksinis agroekosistemų monitoringas sudaro sąlygas įvertinti maistinių medžiagų patekimą iš pasklidosios taršos šaltinių, apskaičiuoti išplaunamų maistinių medžiagų kiekį, nustatyti, kokio masto poveikį vandens telkiniams lemia ūkininkavimas baseino teritorijoje, o dirvožemio savybių, žemės naudojimo ir maistinių medžiagų balanso duomenys, sugretinti su šių medžiagų išplovimo duomenimis, leidžia nustatyti taršos šaltinius ir parinkti veiksmingiausias priemones žemės ūkio taršai mažinti.

Dėl skirtingų fizinių ir geografinių sąlygų Vidurio, Vakarų ir Pietryčių Lietuvos regionuose agroekosistemų monitoringą būtina vykdyti 3 agroekosistemose: Graisupio, Lyženos ir Vardo upių baseinuose.


I. Tikslas ekosistemų būklės stebėjimų srityje – vertinti tolimųjų oro teršalų pernašų iš Vakarų ir Vidurio Europos valstybių srautus, jų kaitą pagrindiniuose Lietuvos kraštovaizdžio tipuose, teršalų kaitą ir poveikį sąlygiškai natūralių ekosistemų būklei, išskirti amonio išmetalų, jų srautų į ekosistemą ir transformacijos ypatumus ir galimą poveikį.


Uždaviniai tikslui pasiekti:

  1. atlikti oro ir kritulių sąlygiškai natūraliose ekosistemose monitoringą;
  2. atlikti dirvožemio ir vandens būklės sąlygiškai natūraliose ekosistemose monitoringą;
  3. atlikti augalijos būklės sąlygiškai natūraliose ekosistemose monitoringą.


II. Tikslas ekosistemų būklės stebėjimų srityje – Vidurio, Vakarų ir Pietryčių Lietuvos regionuose vertinti iš agroekosistemų išnešamų maistinių medžiagų kiekį, ūkininkavimo upių baseinų teritorijoje poveikį vandens telkiniams, nustatyti taršos šaltinius ir parinkti veiksmingiausias priemones žemės ūkio taršai mažinti.


Uždavinys tikslui pasiekti:

  1. atlikti agroekosistemų monitoringą.

Mokslinis tyrimas atliekamas, siekiant įvertinti pasklidąją taršą Graisupio ir  Lyženos upių baseinuose, apskaičiuoti išplaunamų bei augalų suvartojamų maisto medžiagų kiekį, nustatyti kokį poveikį baseinui lemia ūkininkavimas to baseino teritorijoje, nustatyti maisto medžiagų iš dirvų koeficientus skirtingo tipo žemėnaudoms, dirvožemiams, žemės dangos nuolydžiams ir pasiūlyti koeficientus kitoms Lietuvos dalims. 

Agroekosistema yra savita ekosistema, įtakojama mažiau ar daugiau intensyvios žemės ūkio veiklos.

Antropogeninė apkrova agroekosistemoje labiausiai priklauso nuo žemės ūkio veiklos pobūdžio ir intensyvumo. Su žemės naudojimu susiję dirvų purenimas, augalų tręšimas bei pesticidų naudojimas, augalų produktyvumas, laikomų gyvulių skaičius bei jų tankis, mėšlo tvarkymas upelių baseinuose formuoja gamtinę aplinką, maisto medžiagų judėjimą baseine ir už jo ribų. Žemės ūkio veiklos monitoringo duomenis susiejus su vandens kokybe agroekosistemoje galima nustatyti maisto medžiagų migracijos ir transformacijos dėsningumus. Šie duomenys yra būtini vandens kokybės modeliui sudaryti siekiant apskaičiuoti išsklidusią žemės ūkio keliamą taršą Lietuvoje. Siekiant duomenų konfidencialumo ir fizinių bei juridinių asmenų apsaugos ataskaitoje neminimos ūkininkų pavardės, žemės ūkių bendrovių ar kitų ūkių pavadinimai, o naudojami numeriai.

Priedai:

Aštuntajame dešimtmetyje vis didėjantis aplinkos užterštumas privertė žmoniją suprasti, kad be objektyvios, pakankamai unifikuotos ir laiku pateiktos informacijos apie gamtinės aplinkos būklę ir pagrindinių jos komponentų antropogeninių pokyčių tendencijas, neįmanoma sukurti efektyvios aplinkos kokybės valdymo sistemos ir racionaliai naudoti gamtos išteklius. Todėl 1979 m. Europos sandraugos valstybės pasirašė “Konvenciją dėl tolimų atmosferos teršalų pernašų” (“Convention on Long-range Transboundary Air Pollution” – CLRTAP), tapusią vienu pagrindinių įrankiu, saugant ekosistemas nuo oro teršalų Europoje bei Šiaurės Amerikoje.

Šiaurės šalių Ministrų Taryba 1992 metais pasiūlė visoms trims nepriklausomybę atkūrusioms Baltijos valstybėms prisijungti prie Tarptautinės kompleksinio (integruoto) monitoringo programos ir skyrė tam reikalingą finansinę bei metodinę paramą. 1993 metais ekologinio monitoringo kompleksiškumo principui įgyvendinti pagrindiniuose Lietuvos kraštovaizdžiuose buvo įsteigtos 3 kompleksiško monitoringo stotys (KMS) minimalaus antropogeninio poveikio vietose, derinant jas prie nacionalinių parkų infrastruktūros. Stebėjimai šiuose stotyse traktuojami kaip globalinis foninis monitoringas (Lietuvos gamtinė aplinka, 1994). 1993 metais buvo įsteigtos Aukštaitijos ir Dzūkijos KM stotys, o 1994 m. - trečioji - Žemaitijos KM stotis. Visos šios stotys įsteigtos minėtų NP rezervacinėse zonose. Šiose stotyse kompleksiškai stebimi praktiškai visi gamtinės aplinkos komponentai ir juos jungiantys medžiagų srautai, kas sudaro galimybę įvertinti ne tik jų poveikį biotai, bet ir nustatyti tiriamų nedidelių upelių baseinų įvairių medžiagų balansą.

Pagrindinis Kompleksiško ekosistemų monitoringo tikslas - nustatyti, vertinti ir prognozuoti sąlygiškai natūralių ekosistemų būklę bei jos ilgalaikius pokyčius, įvertinus tolimųjų oro teršalų (ypač sieros ir azoto junginių) pernašų, ozono ir sunkiųjų metalų kaitą bei poveikį procesams vykstantiems ekosistemose, atsižvelgiant į regioninius ypatumus ir klimato pokyčius.

Miškų būklės tyrimai užima vieną iš pagrindinių vietų kompleksiško ekosistemų monitoringo sistemoje. Pagal medžių būklę ir jos pokyčius sprendžiama apie vienokių ar kitokių cheminių elementų ar jų junginių kiekius aplinkoje bei jų pokyčius, o taip pat ir apie kitus biotinius ir abiotinius aplinkos faktorius. Sąlyginai nepakenktų miškų (Aukštaitijos ir Žemaitijos KMS baseinų teritorijose) būklės dinaminiai tyrimai įgalina analizuoti būklės pokyčius ir juos sąlygojančius faktorius regioniniu mastu.

Priedai:

Žolinės augmenijos tyrimai pagal ICP IM programą intensyvaus monitoringo srityse yra sudėtinė integruoto augalinės dangos  monitoringo dalis. Augmenija yra vienas iš svarbiausių kraštovaizdžio komponentų, pagrindinis organinės medžiagos šaltinis, darantis didelę įtaką bendrai medžiagų ir energijos apykaitai. Sąlygiškai natūraliose ekosistemose kompleksiško monitoringo Aukštaitijos ir Žemaitijos stotyse augmenijos rūšinė įvairovės, gausumo ir produktyvumo stebėjimai vykdomi nuo 1993 (Aukštaitija) ir 1994 (Žemaitija) metų. Tik vykdant ilgalaikius stebėjimus ir kaupiant duomenis galima išryškinti ekosistemose vykstančius gamtinius ir antropogeninius pokyčius.

Priedai:

Aplinkos teršalų sudėtinė dalis yra ir sunkieji metalai. Daugelis metalų pasižymi toksinėmis savybėmis, yra pavojingi žmogui ir gyvajai gamtai, todėl svarbūs ne vien tik jų sklidimo ir nusėdimo procesų tyrimai, bet taip pat svarbu nustatyti ir jų koncentracijos atmosferoje bei iškritusių ant žemės paviršiaus kiekių kitimo tendencijas.

Ypatingas susidomėjimas sunkiaisiais metalais atsirado todėl, kad metalai gamtoje turi savybę kauptis, migruodami iš vienos  gamtinės sistemos į kitą. Metalų migraciją gamtoje užtikrina vandens terpė, nes dauguma metalų junginių yra tirpūs. Susikaupę metalai neigiamai veikia gyvų organizmų gyvybines sistemas. Dėl sunkiųjų metalų kancerogeninių savybių net ir labai mažos jų koncentracijos gali sukelti nepageidaujamų ar net nepataisomų pokyčių gamtoje. Visos išvardintos priežastys lemia tai, kad metalų tyrimai įgavo labai platų mastą pasaulyje.

Lietuvoje metalai daugiausia buvo tyrinėjami atmosferos ore ir dirvožemyje. Tačiau dėl šių tyrimų vienpusiškumo, t.y. apsiribojant tik viena gamtine sistema, nebuvo įmanoma gauti kompleksinio metalų elgesio gamtoje vaizdo. Daugiausia problemų iškildavo dėl pažangios aparatūros trūkumo Lietuvoje. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios kompleksiniai metalų tyrimai praktiškai nebuvo vykdomi.

Praeityje metalų tyrimai atmosferos ore daugiausia apsiribojo kelių elementų tyrimais.

Sunkiųjų metalų monitoringas krituliuose yra svarbesnis žemės ekosistemai už sunkiųjų metalų monitoringą ore. Krituliai dėl savo nereguliarumo nors ir ne visiškai, bet iš dalies atspindi ir atmosferos užterštumą sunkiaisiais metalais, tačiau tiriant sunkiųjų metalų koncentraciją krituliuose, galima žymiai tiksliau nei iš jų koncentracijos ore įvertinti sunkiųjų metalų srautą į žemės paviršių. Taip yra todėl, kad iš bendro antropogeninės kilmės sunkiųjų metalų kiekio, nusėdusio ant žemės paviršiaus, 70 ¸ 90 % jų nusėda su krituliais.

Šiuo metu sunkiųjų metalų (Cd, Cu, Pb, Ni, Mn, Fe, Cr, ir Zn) monitoringas krituliuose vykdomas Aukštaitijos ir Žemaitijos IM stotyse.

 

Priedai:

Pedobiontų gyvenamoji terpė yra dirvožemis, kurios cheminiai ar fiziniai pakitimai tiesiogiai atsispindi mikroorganizmų ir zoocenozių gausume, rūšių kaitoje ir viso komplekso struktūroje.

Mikroorganizmų ir bestuburių gyvūnų veikla yra svarbus dirvodaros ir dirvų derlingumo faktorius. Jie atsakingi už organinės medžiagos irimo procesus, ko pasekoje dirvožemis praturtėja taip reikalingomis augalams mineralinėmis ir biologiškai aktyviomis medžiagomis. Dirvožemio derlingumą tiesiogiai apsprendžia humuso (organinės medžiagos) kiekis.

Humuso sluoksnis dirvožemyje – tai lyg visos ekosistemos veidrodis, kuriame atsispindi visų ekosistemos komponenčių veikla, o taip pat ir aplinkos poveikis į tą ekosistemą. Čia sukaupta informacija apie augalijos produkciją, mikroorganizmų ir jų enzimų veiklą, bestuburių gyvūnų kompleksų struktūrą ir aktyvumą skaidant organiką, ir apie akumuliuotų iš aplinkos teršalų kiekį, jų poveikį visam kompleksiniam destrukcijos procesui. Todėl humusas ne tik dirvožemio derlingumo laidas, bet ir visos ekosistemos monitorius.

Zoocenozių bendrijų struktūra Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos nacionalinių parkų ekosistemų dirvožemiuose

Mikroartropodų tyrimai Lietuvos nacionalinių parkų dirvožemiuose monitoringo aikštelėse vykdyti kasmet nuo 1993 metų (ANP, DNP) iki 2001 m. imtinai. Žemaitijos nacionaliniame parke (ŽNP) tyrimai pradėti vėliau – 1995 m. Vėliau Aplinkos ministerijos nutarimu pedobiologiniai tyrimai pradėti vykdyti penkerių metų intervalu, juos atnaujinus 2006 m.

Buvo tiriami Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos nacionalinių parkų dirvožemio mikroartropodų kompleksai: oribatidinės, gamazidinės, akaridinės, tarsoneminės erkės, kolembolos ir smulkios vabzdžių lervos.

Mikrobiologinis dirvožemio aktyvumas Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų ekosistemose

Aukštaitijos nacionalinio parko žaliasamaninio pušyno (Ažvinčio giria) ekosistemos dirvožemio mikrobiologinio aktyvumo tyrimai buvo vykdomi kasmet nuo 1993 iki 2001 metų. Žemaitijos nacionalinio parko kiškiakopūstinio mėlyninio eglyno (Plokšiai) ekosistemos dirvožemyje šie tyrimai buvo vykdyti nuo 1995 metų.

Priedai:

Integruoto monitoringo teritorijose esančiuose Aukštaitijos (LT01) ir Žemaitijos (LT03) nacionaliniuose parkuose – tose vietose, kur antropogeninis poveikis yra mažiausias visoje Lietuvoje, jau daugiau kaip dešimtmetį ((LT01) stebėjimai pradėti nuo 1993m., o (LT03) stebėjimai pradėti nuo 1995 m.) stebima ekosistemų būklė. Pagal stebėjimų rezultatus nustatomi ekosistemų pokyčiai dėl atmosferos teršalų ir klimato veiksnių.

Ekosistemos būklės pokyčiai įvertinami pagal pamatinių ekosistemos elementų dirvožemio, dirvožemio vandens, gruntinio vandens cheminės sudėties dinamiką.

Įvertinami teršalų srautai bei jų pakitimai gamtiniam vandeniui sunkiantis per dirvožemį (aeracijos zoną) į gruntinius vandenis ir upeliais patenkant į paviršių. Analizuojant šiuos duomenis drauge su kritulių duomenimis, vertinamas su tolimomis pernašomis į Lietuvos teritoriją patenkančių teršalų kaupimasis ir pakitimas dirvožemyje, nustatomas medžiagų išplovimo iš dirvožemių režimas, migracijos keliai ir teršalų patekimas į gruntinį vandenį, bei išnešimas upeliais į paviršinio vandens telkinius.

Šie duomenys naudingi, sudarant balansus ir modelius, pagal kuriuos įvertinamas antropogeninės veiklos poveikis natūralioms ekosistemoms ir prognozuojama jų būklė ateityje. Sąlygiškai natūralių ekosistemų monitoringo duomenis galima naudoti kaip atskaitos tašką, vertinant regioninę ir globalią taršą.


Priedai:

Prieš kelis dešimtmečius pastebėtas aplinkos rūgštėjimas daugiausiai dėl sieros ir azoto junginių vis dar lieka svarbia ekologine problema. Krituliai, koncentruodami iš atmosferos vandenyje tirpias chemines priemaišas, grąžina esančius atmosferoje teršalus žemės ekosistemoms. Grįžtantys į žemės paviršių teršalai deformuoja natūralius cheminius procesus ir su jais susijusius įvairius gyvybinius ciklus vandens, dirvos bei miškų ekosistemose. Ekosistemų destrukcijų mastus lemia ne tik patenkantis teršalų kiekis, bet ir ekosistemų buferinė geba.

Atmosferos iškritų cheminė sudėtis atspindi atmosferos užterštumą. Tiriant cheminių priemaišų koncentracijas atmosferos krituliuose, įvertinami teršalų atmosferiniai srautai į ekosistemas. Teršalų srautų dydžiai priklauso nuo faktorių, kurie įtakoja teršalų koncentracijas ore ir krituliuose, o taip pat ir nuo kritulių kiekio. Atmosferos kritulių žemas pH vertes daugiausia lemia oksiduoti sieros ir azoto junginiai, inkorporuoti į vandens lašus debesyse ir po jais. Susidaranti atmosferoje, dažniausiai pažemio sluoksnyje, azoto rūgštis yra dujų pavidalu ir dėl didelio cheminio aktyvumo reaguoja su atmosferoje esančiu dujiniu amoniaku (NH3) sudarydama neutralų junginį amonio nitratą (NH4NO3). Tačiau, nesant ekvivalentiniam šių medžiagų kiekiui, galimas azoto rūgšties (HNO3) perteklius ir jos įnašas į kritulių rūgštingumą. Skirtingai nuo azoto rūgšties, atmosferoje susidaranti sieros rūgštis yra smulkių aerozolių pavidalu. Debesų vandens tyrimai rodo, kad oksiduoti sieros junginiai yra ganėtinai vienodai pasiskirstę atmosferoje kelių kilometrų aukštyje. Priešingai jiems, NH3 koncentracija gan staigiai mažėja kylant nuo žemės paviršiaus į atmosferą. Tai leidžia teigti, kad debesų lygyje dominuoja sieros rūgštis (H2SO4), o arčiau žemės paviršiaus, priklausomai nuo NH3 ekvivalentinio kiekio, susidaro amonio sulfatas ir amonio bisulfatas. Šių pagrindinių teršalų ekvivalentinis balansas atmosferoje lemia laisvų vandenilio jonų (H+) koncentraciją krituliuose arba pH.

Sistemingas ir nuolatinis atmosferos kritulių monitoringas yra viena iš būtiniausių kompleksinio monitoringo dalių. Pagrindiniai tikslai Lietuvoje yra tokie: gauti informaciją apie teršalų koncentracijas krituliuose, teršalų koncentracijų erdvinius ir laikinius pokyčius, įvertinti teršalų atmosferinius šlapiuosius srautus į žemės ekosistemas.

Tiriamos tokių pagrindinių cheminių priemaišų koncentracijos: sulfatų (SO42-), nitratų (NO3-), chloridų (Cl-), amonio (NH4+), natrio (Na+), kalio (K+) ir kalcio (Ca2+). Matuojamas kritulių elektrolaidumas ir pH. Vandenilio (H+) jonų koncentracija skaičiuojama iš matuotų pH verčių.

Priedai:

Bentofaunos tyrimai pradėti vykdyti 1993 m., Ekologijos institutas Graisupio upelio bentofaunos monitoringą vykdė 1993 metais ir nuo 1998 metų iki šiol, nuo 2002 metų bentofaunos tyrimai Graisupio agrostacionare pateikiami kompleksinėje ataskaitoje “Žemėnaudos, žemės ūkio veiklos, gruntinio bei paviršinio vandens ir kritulių cheminės sudėties monitoringas pagal agroekosistemų monitoringo programą” (LŽŪU VUI).

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant nustatyti ozono koncentracijos sezoninės eigos pokyčius Vakarų Lietuvoje bei įvertinti ozono ilgalaikes kitimo tendencijas regione.

Ozonas yra stiprus fotocheminis oksidantas, kuris gali sukelti rimtus žmogaus sveikatos sutrikimus ir pažeisti  žemės ūkio kultūras bei įvairias medžiagas. Troposferoje yra tik apie 10% viso atmosferos ozono kiekio, tačiau jis vaidina didžiulį vaidmenį ne tik augmenijos, bet ir gyvūnijos bei žmonių gyvenime. Neigiamus efektus ozonas sukelia dėl savo ypatingo cheminio aktyvumo. Per paskutiniuosius 20 praėjusio šimtmečio metus ozono koncentracija didėjo Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų troposferoje 1-3% per metus. Tačiau po 2000 metų situacija daugelyje Europos šalių pasikeitė, vidutinė metinė ozono koncentracija nustojo didėjusi arba net pradėjo mažėti. Pastebimai sumažėjo didžiausios ozono koncentracijos dydis, tačiau padidėjo mažesnių koncentracijų lygis, t.y., sumažėjo ozono sezoninė amplitudė. Tai yra siejama su pagrindinių ozono pirmtakų emisijos sumažėjimu daugelyje Vakarų Europos šalių.

Ozonas troposferoje yra taip pat labai svarbus daugelyje atmosferos vyksmų: oksidacijoje, aplinkos rūgštėjime, “šiltnamio” efekte, aerozolio susidaryme ir panašiai. Ozonas yra natūraliai egzistuojanti atmosferos priemaiša ir turi du pagrindinius šaltinius. Pirmasis yra natūralus - stratosfera, kurio indėlis į ozono kiekį troposferoje metai iš metų mažai kinta ir yra glaudžiai susijęs su atmosferos dinamika. Antrasis antropogeninis fotocheminis šaltinis yra pačioje troposferoje, kuris labai kinta priklausomai nuo ozono pirmtakų (pagrindiniai yra lakūs organiniai junginiai ir azoto oksidai) koncentracijos lygio, saulės ultravioletinės spinduliuotės intensyvumo, sinoptinės situacijos, oro masių pernašos bei vietinių meteorologinių sąlygų. Todėl bendra ozono koncentracija atmosferos pažemio sluoksnyje metai iš metų labai kinta.


Remiantis 2001/81/EB Direktyva bei LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. 468, yra nustatytas pažemio ozono kritinis lygis žmonių sveikatai. Šis lygis nusakomas indikatoriumi AOT 60, kurio vertė yra didesnių nei 120 mg/m3 (= 60 ppb) ir 120 mg/m3 pažemio ozono 1 valandos koncentracijų, matuotų metus skirtumų suma. Pagal tarpinius aplinkosaugos tikslus apibrėžtus šioje Direktyvoje pažemio ozono apkrova, didesnė negu žmonių sveikatai nustatytas kritinis lygis (AOT 60 = 0), 2010 metais palyginti su 1990, turi būti sumažinta dviem trečdaliais. Be to, pažemio ozono apkrova bet kuriame 150 km x 150 km plote neturi viršyti absoliučios 5800 mg/m3 x h (2,9 ppm x h) ribos.

Priedai:

Mokslinis tyrimas atliekamas, siekiant įvertinti pernašų iš kitų šalių indėlį į bendrą Lietuvos oro baseino užterštumo lygį.

Dujinių ir aerozolinių priemaišų koncentracijas atmosferoje kinta dėl atmosferos dinamiškumo ir nuolat vykstančių atmosferos valymosi nuo teršalų procesų (šlapiojo ir sausojo). Atmosferos užterštumo lygį sieros ir azoto junginiais virš Lietuvos lemia šių teršalų iškritos iš vietinių taršos šaltinių ir daugiausiai iš Vakarų ir Pietų Europos valstybių. Be to, esant dujinių ir aerozolinių teršalų buvimo atmosferoje nevienodai trukmei, kurią daugiausiai lemia fizinės bei cheminės teršalų savybės, jų koncentracijos atmosferoje kinta ir laike, ir erdvėje.

Atmosferos teršalų koncentracijų tyrimams skiriamas ypatingas dėmesys, nes jų koncentracijos atspindi ne tik oro užterštumą regione, bet naudojamos teršalų sausųjų srautų iš atmosferos į žemės ekosistemas įvertinimui. Rūgštėjimo ir eutrofikacijos procesai gamtinėse ekosistemose daugiausiai siejami su sieros ir azoto junginiais, todėl ir šių junginių koncentracijų tyrimai atmosferoje yra būtini vykdant kompleksinius ekosistemų tyrimus.

Integruoto monitoringo stotyse renkami savaitės atmosferos bandiniai, o Preiloje – paros bandiniai tokių atmosferos teršalų: sieros dioksidas (SO2, dujos), azoto dioksidas (NO2, dujos), sulfatai (SO42-, aerozolinės dalelės), suma nitratų (HNO3, dujinė azoto rūgštis ir NO3-, aerozolinės nitratų dalelės) ir suma amonio (NH3, dujinis amoniakas ir NH4+, aerozolinės amonio dalelės).

Priedai:

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-22