Gyvosios gamtos monitoringas

Didžiąją Valstybinės aplinkos monitoringo 2011-2017 metų programos (toliau – Programos) priemonių, skirtų gyvosios gamtos būklės vertinimui, dalį sudaro stebėjimai, skirti Europos Bendrijai svarbių rūšių, buveinių ir paukščių migracijos susitelkimo vietų būklės vertinimui. Tai turi užtikrinti, kad būtų sukaupta informacija, kuri sudarys sąlygas nustatyti jautriausias Europos biologinės įvairovės sritis ir užkirsti kelią jos nykimui.

Būdingųjų organizmų ir buveinių būklės, ją lemiančių veiksnių pokyčių stebėjimų duomenys leis parinkti atitinkamas aplinkosaugos priemones, užtikrinančias tinkamą natūralių buveinių ir rūšių apsaugos būklę (tokią, kai buveinės plotas, rūšių ir populiacijų gausa nekinta arba didėja ir nėra pavojaus, jog išnyks buveinės struktūra ar funkcijos). Atsižvelgiant į jau minėto valstybės projekto planuojamą antrąjį (pagrindinį) inventorizavimo darbų etapą, kuris vyks įgyvendinant valstybės projektą „Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių inventorizavimas, palankios apsaugos būklės kriterijų nustatymas ir monitoringo sistemos sukūrimas“ ir kurio baigiamojoje stadijoje numatyta sukurti natūralių buveinių monitoringo sistemą, Programoje numatyta, kad buveinių būklės duomenys bus pradėti rinkti nuo 2015 metų. Be to, Programoje keliamas uždavinys stebėti Europos Bendrijai svarbias rūšis – upinius bebrus ir vilkus, dėl kurių medžioklės Lietuvai padarytos išimtys, bet būtina nuolat teikti informaciją apie jų būklę.

„ICP Forest“ programos ir Reglamento (EB) Nr. 1737/2006 nuostatos dėl miškų būklės vertinimo sudaro didžiausios ekonominiu požiūriu vertingų gamtinių išteklių būklės stebėjimo ir vertinimo sistemos dalį Programoje – joms įgyvendinti skirtas miškų monitoringas. Kitas svarbus Programos uždavinys – stebėti ir vertinti ekonominiu požiūriu svarbių rūšių gyvūnų (žuvų ir medžiojamųjų kanopinių žvėrių) gausumo ir būklės pokyčius. Pagal Tarptautinės jūros tyrimų tarybos (ICES), HELCOM reikalavimus ir ES reglamentus nacionalinėms kvotoms nustatyti būtina atlikti praeivių žuvų būklės vertinimą, kurio metu, be kitų stebėjimų, bus atliekami žuvų migracijos per užtvankų pralaidas stebėjimai. Įgyvendinant Direktyvos 93/53/EEB nuostatas, nurodančias, jog būtina kontroliuoti žuvų užkrečiamąsias ligas natūraliuose vandens telkiniuose, turi būti tęsiamas žuvų užkrečiamųjų ligų monitoringas, leidžiantis sekti žuvų sergamumą vidaus vandenyse ir laiku užkirsti kelią ligų protrūkiams.

Atsižvelgiant į Europos strategijos dėl invazinių nevietinių augalų ir gyvūnų rūšių projekto nuostatas, Programoje būtina numatyti probleminėms rūšims skirtą uždavinį ir įtraukti svarbiausių invazinių augalų ir gyvūnų rūšių plitimo Lietuvos teritorijoje stebėjimus.


Tikslas gyvosios gamtos būklės stebėjimo srityje  – vertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos buveinių ir rūšių būklės pokyčius, natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems, sudaryti sąlygas priimti tinkamiausius sprendimus dėl buveinių ir rūšių apsaugos ir atkūrimo, operatyviai vertinti miškų būklės kaitą erdvės ir laiko atžvilgiu dėl oro teršalų tolimųjų pernašų ir kitų stresinių veiksnių poveikio, vertinti teršalų ir kitų stresinių veiksnių poveikį labiausiai paplitusioms (būdingoms) miško ekosistemoms.


Uždaviniai tikslui pasiekti:

  1. atlikti Europos Bendrijos svarbos buveinių monitoringą;
  2. atlikti Europos Bendrijos svarbos rūšių, kurių apsau¬gai būtina steigti teritorijas (išskyrus paukščių), monitoringą;
  3. atlikti Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, ku¬rių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringą;
  4. atlikti kitų Europos Bendrijos svarbos rūšių monitoringą;
  5. atlikti I lygio europinį miškų būklės monitoringą;
  6. atlikti I lygio regioninį miškų būklės monitoringą;
  7. atlikti II lygio intensyvų miškų būklės monitoringą.


Tikslas gyvosios gamtos būklės stebėjimo srityje – rinkti ir vertinti informaciją, kad būtų užtikrinta tinkama medžiojamųjų gyvūnų bei žuvų išteklių apsauga ir tvarus naudojimas.


Uždaviniai tikslui pasiekti:

  1. atlikti limituojamų medžiojamųjų kanopinių žvėrių monitoringą;
  2. atlikti praeivių žuvų būklės monitoringą;
  3. atlikti verslinių žuvų populiacijų būklės ir išteklių naudojimo monitoringą;
  4. atlikti žuvų užkrečiamųjų ligų monitoringą.


Tikslas gyvosios gamtos būklės stebėjimo srityje – vertinti, prognozuoti ir kontroliuoti didžiausią grėsmę Lietuvos biologinei įvairovei keliančių nevietinių invazinių augalų ir gyvūnų rūšių plitimą, prognozuoti pavojingiausių kraujasiurbių vabzdžių rūšių populiacijų gausumo protrūkius.


Uždaviniai tikslui pasiekti:

  1. atlikti invazinių augalų rūšių monitoringą;
  2. atlikti invazinių gyvūnų rūšių monitoringą.

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant gauti naują informaciją apie Europos Bendrijai svarbių žuvų ir nėgių rūšių būklės ir buveinių savybių pokyčius natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikyje, įvertinti tirtų žuvų ir nėgių rūšių būklę, gausumą ir paplitimą Natura 2000 tinkle bei šių rūšių būklę už Natura 2000 tinklo ribų.

Rūšių įvairovės, gausumo, jų buveinių specifinių savybių, buveinių būklę sąlygojančių veiksnių pokyčių analizės duomenys leis parinkti atitinkamas aplinkosaugos priemones, užtikrinančias tinkamą rūšių apsaugos būklę.

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant vertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių (balinių vėžlių ir ūdrų), kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, ir jų buveinių būklės pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems, o taip pat probleminės invazinės rūšies - kanadinės audinės - naudojančios tas pačias buveines kaip ūdra, populiacijos ir buveinių būklės pokyčius bei paplitimą. Šios žinios leis vertinti, ar direktyva 92/43/EEB, reglamentuojanti Europos Bendrijai svarbių laukinės faunos rūšių išsaugojimo veiksmus, ypač plėtojant Europos ekologinį tinklą Natura 2000, yra efektyvi.

Priedai:

 

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant vertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos vabzdžių rūšių ir jų buveinių būklės pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems. 2008 m. vabzdžių monitoringas buvo vykdytas pirmą kartą. Stebėjimai atlikti Natura 2000 teritorijų tinkle.

Būdingųjų rūšių įvairovės, gausumo, buveinių specifinių savybių, buveinių būklę sąlygojančių veiksnių pokyčių analizės duomenys leis parinkti atitinkamas aplinkosaugos priemones, užtikrinančias tinkamą vabzdžių rūšių apsaugos būklę.

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant gauti naują informaciją apie Europos Bendrijai svarbių augalų rūšių būklės ir buveinių savybių pokyčius antropogeninių veiksnių poveikyje. Sukaupta informacija sudarys sąlygas identifikuoti jautriausias Europos biologinės įvairovės sritis ir užkirsti kelią jos nykimui.

Lietuvoje aptinkami 11 Europos Bendrijos svarbos rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, induočiai augalai ir 3 rūšių samanos. Siekiant sudaryti palankią apsaugos būklę ir veiksmingai apsaugoti Europos Bendrijos svarbos rūšių populiacijas ir buveines, labai svarbu tiksliai žinoti kiekvienos rūšies ekologines ir biologines ypatybes, pagrįstas išsamiais ir tiksliais tyrimų rezultatais. Išsamios žinios apie Europos Bendrijos svarbos rūšių populiacijų būklę įvairiomis aplinkos sąlygomis turėtų suteikti moksliškai pagrįstų žinių, kurias reikėtų pritaikyti rengiant naujus ir tobulinant jau parengtus bei įgyvendinamus saugomų teritorijų gamtotvarkos planus.

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant gauti informacijos apie Europos Bendrijai svarbių moliuskų rūšių bei plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus)  populiacijų, kurių būklė po invazinių ir svetimžemių rūšių plitimo yra neaiški, būklės ir buveinių savybių pokyčius antropogeninių veiksnių poveikyje. Sukaupta informacija sudarys sąlygas identifikuoti jautriausias Europos biologinės įvairovės sritis ir užkirsti kelią jos nykimui.

Lietuvoje yra aptinkamos 83 rūšys sausumos sraigių ir 68 rūšys vandens moliuskų. Buvo vertinama Europos Bendrijos svarbos moliuskų rūšių populiacijų būklė 13-je Lietuvos vietovių Natura 2000 tinkle ir už jos ribų.

2008 m. pirmą kartą Lietuvoje atliktas plačiažnyplio vėžio monitoringas.  Lietuva yra įsipareigojusi saugoti plačiažnyplius vėžius ir užtikrinti tvarią jų populiacijų būklę. Tarptautinėje Raudonojoje knygoje jie priskiriami „pažeidžiamoms“ rūšims ir jų statusas skirtingose šalyse apibrėžiamas intervale nuo „pažeidžiama reikalinga globos“ iki „išnykstanti“ rūšis. Praeito šimtmečio antroje pusėje Lietuvos vidaus vandenyse atsirado dvi svetimkraštės vėžių rūšys: žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus) ir rainuotasis vėžys (Orconectes limosus). Šios vėžių rūšys yra atsparios vėžių marui ir gali būti jo nešiotojoms, todėl jos yra pavojingos plačiažnypliams vėžiams.

Priedai:

 

Siekiant gauti naują informaciją apie EB svarbių gyvūnų rūšių – lūšies, kūdrinio pelėausio, europinio plačiausio, skiauterėtojo tritono, raudonpilvės kūmutės – būklės ir buveinių savybių pokyčius antropogeninių veiksnių poveikyje 2007 m. buvo vykdomas šių gyvūnų rūšių monitoringas. Rūšių įvairovės, gausumo, jų buveinių specifinių savybių, buveinių būklę sąlygojančių veiksnių pokyčių analizės duomenys leis parinkti atitinkamas aplinkosaugos priemones, užtikrinančias tinkamą rūšių apsaugos būklę.

Priedai:

Viena didžiausių šiuolaikinių grėsmių biologinei įvairovei yra svetimžemių rūšių skverbimasis. Natūralūs gamtiniai barjerai per tūkstantmečius leido susidaryti unikalioms ekosistemoms ir rūšims. Dėl sąmoningos ar nesąmoningos žmonių veiklos gamtiniai barjerai, riboję savaiminį rūšių plitimą, buvo sugriauti. Kai kurios rūšys, atsidūrusios naujoje aplinkoje, tampa invazinėmis – sukelia dideles ekologines, ekonomines problemas ar kenkia žmonių sveikatai. Daugelis svetimžemių rūšių lengvai įsiskverbia ir sparčiai plinta įvairių antropogeninių ir gamtinių veiksnių pažeistose buveinėse.

Svetimžemiai augalai patekę į naują aplinką, greitai dauginasi, auga ir taip stelbia vietines augalų rūšis. Invazinės augalų rūšys keičia augalų bendrijų rūšių sudėtį. Lietuvoje yra apie 570 rūšių svetimžemių augalų, į šalį patekusių Naujaisiais amžiais, t.y. po 1500 m. ir apie 90 rūšių archeofitų, dėl žmonių veiklos Lietuvoje atsiradusių iki 1500 m. Iš visų svetimžemių rūšių apie 40 yra invazinės ir dar apie 70 rūšių – potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų.

Norint spręsti invazinių rūšių problemas, būtina sukurti efektyvią jų kontrolės sistemą, kuri užkirstų kelią panašių problemų atsiradimui. Invazinių rūšių kontrolė reikalauja ypatingų priemonių ir kartais labai skubių sprendimų. Jau esančių invazinių rūšių kontrolei vykdyti būtinos išsamios žinios apie kiekvienos rūšies populiacijų sudėtį, dinamiką, buveines, poveikį aplinkai ir plitimo būdus bei kelius.

Priedai:

 

 

„Vilkų ir medžiojamųjų limituojamų kanopinių žvėrių būklės tyrimai“ buvo atlikti 2008 metais.

Darbo tikslai:

  • Vertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšies – vilko – būklę, jos pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį šios rūšies būklei ir jos buveinių savybėms;
  • Vertinti ir prognozuoti medžiojamųjų limituojamų kanopinių žvėrių – briedžių, tauriųjų elnių ir stirnų – būklę, jos pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį šių rūšių būklei ir jų buveinių savybėms. 

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant ištirti svetimkraščių bestuburių rūšių paplitimą Lietuvos vidaus vandenyse bei identifikuoti jų plitimo kelius ir vektorius. Mokslinių tyrimų rezultatų įdiegimo sritis – gamtosauga ir neigiamų ekologinių poveikių prevencija.

Lietuva yra įsipareigojusi puoselėti vietinę biologinę įvairovę, kurios nykimą neabejotinai skatina svetimkraščių rūšių invazijos, todėl nuo 2007 m. pradėtas vykdyti vidaus vandenų svetimkraščių gyvūnų monitoringas.

Svetimkraštės vandens bestuburių rūšys neabejotinai neigiamai įtakoja autochtoninę fauną. Šių rūšių plitimas – tai viena didžiausių grėsmių vietinių bendrijų biologinei įvairovei. Svetimkraštės rūšys gali plėsti savo arealą difuzinio ar šuoliško plitimo būdu. Pirmuoju atveju vyksta laipsninis plitimas per eilę generacijų, o antruoju atveju persikeliama į naują vietą pasinaudojant išoriniais veiksniais, kurie gali būti gamtiniai - vandens srovės, oro masių judėjimas ar kiti gyvūnai, tame tarpe ir paukščiai, ar antropogeninės kilmės – laivai, lėktuvai, žmonių atliekamos introdukcijos ir kt.

Priedai:

Kaštoninė keršoji kandelė – Cameraria ohridella Deschka & Dimic 1986 drugių būrio, keršųjų kandelių šeimos Gracillariidae drugys. Jos suglaustų sparnų ilgis 4-5 mm, išskėstų 08-10 mm.

Kaštoninė keršoji kandelė iš tipinės radimo vietos (Deschka G. et Dimic N.,1986) per 20 metų labai plačiai paplito Europoje (Akimov I. A. et al., 2003. Burges G., 1997, Csóka G., 2003, De Prins W. et Puplesiene J. 2000, Del Bene G.et al., 2001, Freise J.et Heitland W., 2001, Hrubik P. et Juhasova G., 1998, Ivinskis P., Rimšaitė J. 2005, KarsholtO., et Razowski J., 1996, Kerenyine-Nemestothy K. 1998, Krehan H. 1997. Labonowski G. et Soika G. 1998, Liska J. 1997, Pavan F. et al., 2003, Puchberger K.M., 1995, Stigter H. et al., 2000) ir šiuo metu jau aptikta beveik visose senojo žemyno šalyse.

Keršoji kandelė Lietuvoje nuo 2002 m. iki šių dienų praktiškai paplito visoje šalyje. Masinio keršosios kandelės plitimo pasekoje kaštonų lapai nuruduoja ir jau vasaros pabaigoje nukrinta. Esant daugybinėms minoms, lapai negali atlikti oro gryninimo funkcijos, jie nuruduoja ir nukrinta. Lapams nukritus vasaros pabaigoje, medžiai aktyvuojasi ir dažnai dar tais pat metais pražysta. Šiais metais tai buvo fiksuota Kaune.

Tiek Europos šalyse, tiek Lietuvoje, masiniuose keršosios kandelės židiniuose rudenį kaštonams pražydus antrą kartą, jie skleidžia naujus lapus, o tai labai nusilpnina augalus, jie blogiau žiemoja, prasideda pavienių šakų džiūvimas, medienos puvimas. Tokie medžiai nusilpsta ir palaipsniui pradeda džiūti.

Miesto želdiniai yra labai brangūs (vieno medžio kaina 2-3 šimtai litų), tad suprantama, kad invazinių rūšių, kenkiančių miesto žaliajam rūbui, stebėjimas ir kovos būdų paieška yra pirmalaikis uždavinys.

Darbo tikslas: įvertinti keršosios kaštoninės kandelės (Cameraria ohridella) rūšies populiacijos būklę ir plitimą įvairiuose Lietuvos miestuose.

Darbo metodika

Duomenys renkami birželio - spalio mėnesiais. Duomenys apie suaugėlius renkami apžiūrint medžių kamienus, lają. Vikšrų pasirodymo laikas  fiksuojamas apžiūrint kaštonų lapus. Stipraus pažeidimo židiniuose ant medžių kamienų  skaičiuojami imago.

Kaštoninės kandelės židiniai vertinami penkių balų sistema. I balas – ant augalų tik vienur kitur pavienės minos; II – ant augalų pavienės minos; III – minos ant augalų ryškiai pastebimos, ant lapų po keletą minų; IV – minos gausios; V – minos ant augalų lapų užima didesnę lapalakščio dalį. Lapą sudarantys 5-9 lapalakščiai  analizuojami atskirai, suskaičiuojant minas ,vikšrus, lėliukes.

Nuo atskirų medžių laboratoriniams tyrimams  imama po 10 lapų. Ant jų visos minos suskaičiuojamos ir nustatomas pažeisto lapo plotas jei pažeidimas siekia IV–V balus, t.y. kada neįmanoma suskaičiuoti minų skaičiaus.

Iš įvairių vietovių lapai  dedami į insektariumus ir laikomi. Išsiritę parazitoidai surenkami ekshausteriu ir dedami į plastikinius indelius, etiketuojami. 

Priedai:

Pagrindinis bebrų populiacijos monitoringo tikslas – stebėti populiacijos gausumo dinamiką. Todėl svarbiausias uždavinys yra įvertinti populiacijos dydį, kuris apibrėžiamas kaip individų skaičius populiacijoje. Ne mažiau svarbūs ir kiti bebrų populiacijos būklės aspektai: biotopinis pasiskirstymas, regioniniai bebrų tankumo skirtumai. Įvertinus šiuos rodiklius galima prognozuoti kokia linkme populiacija vystysis artimiausioje ateityje, numatyti konfliktinių situacijų tarp bebrų ir žmonių veiklos mastą.

Metodika

Alternatyva absoliučiai bebrų apskaitai yra jų gausumo vertinimas, remiantis duomenimis iš tam tikrų modelinių teritorijų. Tai galima pavadinti ekspertiniu vertinimu. Pradiniai duomenys ekspertiniam vertinimui yra absoliutus bebrų (bebraviečių) skaičius modelinėse teritorijose. Ekspertinio vertinimo tikslumas priklauso nuo modelinių teritorijų skaičiaus (imties dydžio) ir išsidėstymo analizuojamoje teritorijoje (Lietuvos teritorijoje).

Lietuvoje bebrų populiacijos gausumo vertinimo modelines teritorijas racionaliausia parinkti saugomose teritorijose, kurios turi administraciją ir darbuotojus, galinčius atlikti bebraviečių apskaitą (regioniniuose bei nacionaliniuose parkuose, gamtiniuose rezervatuose).

Tiriamojo parametro vertinimo tikslumas ir patikimumas priklauso nuo imties dydžio.

Įverčio tikslumą nusako jo pasikliautinasis intervalas (CI), o patikimumą – su kokia tikimybe tikrasis populiacijos parametras patenka į pasikliautinąjį intervalą. Gamtiniuose tyrimuose priimta, jog modelinių teritorijų skaičius turėtų būti ne mažesnis negu 30, kadangi naudojant mažesnes imtis tankumo įverčio tikslumas ir patikimumas sparčiai krenta.

Reikalavimai modelinėms teritorijoms. Modelinės teritorijos bebrų populiacijos monitoringui turėtų būti ne mažesnės negu 5 – 10 tūkst. ha (50 – 100 km2). Svarbu ir modelinės teritorijos forma. Tiriamų objektų erdvinį pasiskirstymą plokštumoje galima suvokti tik tuomet, kai abiejų dimensijų – ilgumos ir platumos – intervalai yra maždaug vienodi. Tai ypač svarbu, kuomet vertinamas teritorinis bebrų populiacijos tankumas.

Modelinės teritorijos turi atspindėti biotopinę struktūrą Lietuvoje. Geriausia bebrų monitoringo modelines teritorijas parinkti taip, kad viena dalis teritorijos būtų saugomoje teritorijoje, kita – už šios ribų.

Priedai:

Siekiant gauti naują informaciją apie Europos Bendrijai svarbių laukinių paukščių rūšių būklės ir buveinių savybių pokyčius antropogeninių veiksnių poveikyje, pagal Vyriausybės patvirtintą Valstybinės aplinkos monitoringo 2005 -2010 metų programą, nuo 2005 m.  pradėtas vykdyti Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas monitoringas.

Surinkta informacija leis vertinti ar direktyva 79/409/EEB reglamentuoti Europos bendrijai svarbių laukinių paukščių rūšių išsaugojimo veiksmai, ypač plėtojant Europos ekologinį tinklą Natura 2000, yra efektyvūs bei leis identifikuoti jautriausiais Europos biologinės įvairovės sritis ir užkirsti kelią jos nykimui. Atliekami būdingųjų rūšių įvairovės, gausumo, buveinių specifinių savybių, buveinių būklę sąlygojančių veiksnių pokyčių analizės duomenys leis parinti atitinkamas aplinkosagos priemones, užtikrinančias tinkamą paukščių rūšių apsaugos būklę.

Priedai:

Lietuvoje dėl klimato sąlygų pievų augalija, išskyrus upių slėnių užliejamas pievas, yra antropogeninės kilmės. Žmogaus veikla būtina ir pievų egzistencijai, nes nešienaujamos ir neganomos pievos užželia krūmais bei medžiais ir ilgainiui virsta mišku. Taigi, pievų būklė priklauso ne tik nuo kintančių aplinkos ekologinių faktorių, bet ir nuo ūkininkavimo intensyvumo bei jo pobūdžio. Pastaruoju metu smarkiai keičiasi požiūris į tradicinį ūkininkavimą, ūkininkaujama tik dideliuose plotuose, o maži natūralių pievų ploteliai paliekami užželti. Tačiau lygiai taip pat neigiamą įtaką buveinei gali turėti ir per intensyvus jos naudojimas. Natūralių pievų išsaugojimo ir tvarkymo klausimai šiuo metu aktualūs ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungos mastu. Pievų buveinėms skiriamas ypatingas dėmesys. Bet norint tinkamai organizuoti Europos bendrijos svarbos pievų buveinių tvarkymo priemones, būtina informacija apie jų būklę ir jose vykstančius procesus.

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant įvertinti lašišos ir šlakio jauniklių populiacines charakteristikas ir būklę Rytų ir Vakarų Lietuvos upėse.

Žuvų bendrijų, lašišų ir šlakių jauniklių populiacinės charakteristikos Vakarų Lietuvos upių baseinuose tyrinėjamos nuo 1989 metų. Tyrimų rezultatai yra svarbūs nustatant bendrą lašišų ir šlakių populiacijų būklę. Vykdant lašišų ir šlakių tyrimus buvo nustatytas lašišų ir šlakių jauniklių gausumas ir paplitimas daugelyje upių, kasmet šie tyrimai tęsiami, duomenys tikslinami. Tyrimai turi didelę praktinę reikšmę, kadangi leidžia įvertinti lašišos ir šlakio natūralios populiacijos dydį ir reprodukcijos efektyvumą.

Žeimenos baseine lašišų ir šlakių rituolių migracijos tyrimai pradėti 1995 m., o jauniklių gausumo monitoringas pagal vieningą programą vykdomas nuo 1998 m. gauti rezultatai parodo lašišinių žuvų populiacijos būklę rytų Lietuvos upėse, jauniklių paplitimą ir gausumą bei neršto efektyvumą.         

Baltijos lašiša ir šlakys nuo seno yra laikomos vertingomis žuvimis ir yra svarbus verslo objektas visose Baltijos jūrą supančiose valstybėse. Šių žuvų išteklių būklė Baltijos jūroje priklauso nuo verslinės žvejybos intensyvumo, dirbtinio veisimo ir natūralios reprodukcijos lašišinėse upėse. Ypatingą svarbą daugeliui Baltiją supančių valstybių turi lašišų išteklių kitimas, kuris siejamas su žmogaus ūkine veikla - tikrų lašišinių upių praradimu.

2011-2013 m. Praeivių žuvų būklės monitoringą Lietuvos upėse Aplinkos apsaugos agentūra vykdė įgyvendinant projektą „Natūralių vandens telkinių ir retųjų praeivių žuvų populiacijų būklės nustatymui skirti tyrimai“. Projektas buvo finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo bei Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšomis, pagal 2007-2013 m. Europos Sąjungos Sanglaudos skatinimo veiksmų programos prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas ir pritaikymas turizmo plėtrai“ VP3-1.4-AM-02-V priemonę „Biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsauga“. Projekto metu buvo parengtos 3 ataskaitos apie 2011-2013 m. atliktus Praeivių žuvų būklės tyrimus Lietuvos upėse.

Priedai:

Aplinkos ministerijos ir Ekologijos instituto darbuotojų iniciatyva pirmieji vilkų ir lūšių monitoringo tyrimai buvo pradėti vykdyti 1999 metais. Tuo tikslu buvo paruošta tyrimų metodika, parinkti monitoringo stacionarai, suprojektuoti tyrimų maršrutai, tyrimų vykdytojams organizuotas specialus apmokymo seminaras. Tačiau neskyrus šiems darbams finansavimo, po pirmųjų metų monitoringo vykdymas nutrūko (Bluzma, Baleišis, 2001). 2002 metais atsižvelgiant į ES gamtosaugos reikalavimus ir stambiųjų plėšrūnų monitoringo praktiką Europos šalyse, buvo paruošta kita modifikuota vilkų ir lūšių monitoringo metodika (Retųjų žinduolių …., 2002). 2003 metais VU Ekologijos instituto ir kai kurių saugomų teritorijų darbuotojai pagal minėtą metodiką pradėjo vykdyti monitoringo tyrimus

Pagrindiniai  monitoringo tikslai buvo įvertinti tiriamų rūšių populiacijų būklę ir nustatyti jos kaitą bei tendencijas. Taip pat keliami uždaviniai atlikti vilkų ir lūšių gausumo tyrimus parinktuose monitoringo stacionaruose, išanalizuoti gautus rezultatus, pateikti apibendrinimus ir išvadas.

Šiuos uždavinius numatoma spręsti vykdant kompleksinį monitoringą, lygiagrečiai naudojant keletą skirtingų metodikų bei rodiklių papildančių vienas kitą. Didžiausias dėmesys skiriamas santykinio gausumo ir minimalaus žvėrių skaičiaus dinamikos išaiškinimui registruojant jų pėdsakus, o taip pat paplitimo dinamikos išaiškinimui anketuojant miškininkus bei medžiotojus.

Vilkas ir lūšis priskiriami prie stambiųjų plėšrių žinduolių, kurie daugumoje Europos šalių jau išnykę arba reti ir griežtai saugomi. Lietuvoje vilkams išnykimas šiuo metu negresia. Tačiau Europos mastu stambių plėšrūnų (rudųjų lokių, vilkų, lūšių, ernių) ateitį lemia efektyvi jų apsauga arba racionalus populiacijų valdymas atskirose šalyse. Bendras tokių priemonių tikslas – atkurti ir palaikyti gyvybingas šių žvėrių populiacijas, kaip neatskiriamą ekosistemų dalį (Action plan ..., 2000; Breitenmoser, 2000).

Ankstesni vilkų ir lūšių tyrimai Lietuvoje

Stambieji plėšrūs žinduoliai – vilkas ir lūšis – mažai tyrinėti Lietuvoje. 20 a. 6-ame dešimtmetyje tiriant vilko ir kitų šuninių šeimos žvėrių biologija bei morfologija (Prūsaitė, 1961), surinkta duomenų apie šių žvėrių mitybą ir veisimąsi. 8-ame dešimtmetyje tirta lūšių mityba, gausumas ir paplitimas (Matuzevičius, 1972). Vėliau ilgą laiką šie žvėrys Lietuvoje visai netirti. Vienintelė informacija apie populiacijų būklę buvo medžiotojų ir miškininkų vykdytų apskaitų duomenys, kurie nemaža dalimi buvo formalūs ir subjektyvūs, o jų tikslumas nedidelis (Bluzma, 2001). Tik paskutiniajame dešimtmetyje atlikti detalesni vilkų ir lūšių paplitimo, gausumo bei populiacijų tanko Lietuvoje tyrimai, kurių rezultatai vėliau panaudoti organizuojant ir vykdant šių žvėrių monitoringą (Bluzma, 1999; 2000; 2001a). Be to, atlikti kai kurie visuomenės nuomonės apie vilkus tyrimai (Balčiauskas, 2001; Balčiauskas, Volodka, 2001).

Vilkų ir lūšių monitoringas Lietuvoje prasidėjęs 1999 metais truko labai trumpai. Parenkant 20 stacionarų buvo siekiama, kad jie būtų palyginti tolygiai išsidėstę visoje šalies teritorijoje ir apimtų esamą gamtinių sąlygų įvairovę. Be to, stacionarai parinkti tuose miškuose, kurie pagal 1995 metais atliktus tyrimus (Bluzma, 1999) buvo vilkų ir (arba) lūšių nuolatos gyvenami.

Gauti duomenys buvo analizuojami pagal šiuos rodiklius: 1) minimalus žvėrių skaičius (nustatomas atmetant tų pačių individų pasikartojančius pėdsakus arba pagal įėjusių ir išėjusių žvėrių skaičiaus skirtumą); 2) pėdsakų skaičius 100 km maršruto per parą; 3) žvėrių skaičius 100 km maršruto per parą; 4) vidutinis žvėrių grupės dydis.

1999 metais buvo ištirta 16 stacionarų: iš jų vilkai registruoti 14 stacionarų, lūšys – 4 stacionaruose, 2000 metais ištirti 7 stacionarai (210 km maršruto), iš jų vilkai registruoti 4 stacionaruose, lūšių nerasta. 2001 metais monitoringo vykdymas nesant finansavimo šaltinių praktiškai nurūko (ištirti tik 2 stacionarai). Tiriamieji darbai atnaujinti 2003 m. - ištirt 13 stacionarų.

MONITORINGO METODIKA

Stacionarų tinklas. Jo pagrindą sudaro 1999 metais monitoringui parinkti stacionarai. Norint išvengti galimo tų pačių žvėrių registravimo gretimuose stacionaruose, tarp jų nustatytas minimalus 25 kilometrų atstumas. Iš viso monitoringo vykdymui šiuo metu numatyta 20 stacionarų sąlyginai tolygiai išdėstytų Lietuvos teritorijoje ir atspindinčių gamtinių sąlygų įvairovę (1pav.).

 

Vilkų ir rūšių onitoringas

 

Projektuojant tyrimų maršrutus stacionaruose laikomasi šių taisyklių:

  • Kiekviename stacionare projektuojamas tik vienas tyrimų maršrutas;
  • Mašrutas yra uždaras ir turi  kvadrato formą;
  • Maršrutas priderintas prie miško kvartalinių linijų tinklo, o jo bendras ilgis yra 12 km;
  • Maršruto linija padalinta į 3 km ilgio atkarpas, kurios naudojamos duomenų registravimui;
  • Maršrutas apima numanomas didžiausio vilkų ir lūšių aktyvumo vietas;
  • Maršrutas neturi sutapti su intensyviai naudojamais miško ar bendro naudojimo keliais.


Darbas maršrutuose. Monitoringo lauko tyrimus atlieka asmenys turintys šio darbo patirtį arba specialiai jam paruošti. Maršrute dirbama einant pėsčiomis arba slidėmis. Kiekvienas maršrutas per žiemą tiriamas 3 kartus (gruodžio, sausio, vasario mėnesiais). esant palankioms sniego dangos savybėms. Maršrute dirbama praėjus ne mažiau kaip 1 parai ir ne daugiau kaip 3 paroms po snigimo, jeigu oro sąlygos ir sniego dangos savybės yra palankios žvėrių pėdsakų išlikimui ir atpažinimui. Esant senesnei sniego dangai, dažniau kartojasi ir persidengia tų pačių žvėrių pėdsakai, todėl sunkiau nustatyti žvėrių skaičių grupėje bei įvertinti  minimalų jų skaičių maršrute.

Duomenų analizė. Pirminiai duomenys kaupiami vieningoje monitoringo duomenų bazėje, kuri kasmet papildoma, naudojami tokie rodikliai:

  • Minimalus žvėrių skaičius (mažiausias galimas skaičius žvėrių, kurių pėdsakai registruoti maršrute);
  • Santykinio gausumo indeksai – pėdsakų skaičius/100 km/per parą ir žvėrių skaičius /100 km/per parą;
  • Grupės dydis, t.y. vidutinis žvėrių skaičius tenkantis vienam maršrute registruotam pėdsakui;
  • Reprodukcinių vienetų (besiveisiančių porų, šeimų) skaičius.


Šiuo metu Lietuvoje medžiotojų klubai ir būreliai kasmet rajoninėms aplinkos agentūroms pateikia savo vertinimus apie jų teritorijose esamą vilkų ir lūšių skaičių. Nors šie duomenys gali turėti dideles paklaidas, atlikus tinkamą analizę, jie gali būti lyginami su kitais monitoringo duomenimis ir lygiagrečiai naudojami šių žvėrių paplitimui nustatyti, gausumo dinamikai vertinti.

Žymiai patikimesnė yra vilkų sumedžiojimo statistika, kuri taip pat analizuotina komplekse su kitais populiacijos rodikliais. Statistiniai duomenys kaupiami ir sistemingai papildomi vieningoje monitoringo duomenų bazėje. Toks statistinių duomenų panaudojimas praplėstų monitoringo galimybes bei padidintų jo rezultatų tikslumą.

Priedai:

Dirbamų laukų kultūrinė ir piktžolių augalija užima daugiau kaip pusę Lietuvos teritorijos ploto. Todėl segetalinių bendrijų įvairovės, struktūros ir kitimo tendencijų monitoringas svarbus keliais aspektais:

  • žymią teritorijos dalį užimančios augalų bendrijos turi didelę reikšmę natūralios augalinės dangos susiformavimui ir funkcionavimui,
  • segetalinių bendrijų komponentų ir parametrų keitimasis indikuoja agrofono savybes ir atspindi žemdirbystės kultūros lygį,
  • segetalinių bendrijų ir jų komponentų kitimo prognozės gali padėti planuojant ekonominius žemės ūkio veiklos rodiklius (cheminių piktžolių kontrolės priemonių poreikį, žemės dirbimo technikos naudojimą ir kt.).


Darbo tikslas: laukų (segetalinės) augmenijos rūšių ir bendrijų įvairovės kaitos pagrindinių tendencijų vertinimas ir prognozės.

Uždaviniai:

1. Parengti laukų augmenijos monitoringo schemą ir augimviečių charakteristikas pasirinktuose poligonuose;
2. Atlikti pirminius laukų augmenijos rūšių ir bendrijų tyrimus;
3. Pateikti stebėjimų duomenis duomenų bazėms ir atlikti surinktos medžiagos analizę.

Metodika

Tyrimo vietų parinkimas

Laukų augmenijos stebėjimo vietos išdėstytos pagrindiniuose šalies landšafto, dirvožemio, klimato ir potencialios augalijos tipuose. Vietovės taip pat atspindi įvairų kraštovaizdžio sukultūrinimo laipsnį ir žemdirbystės kultūros lygį (1 pav.).

Tyrimo vietos

1 pav. Segetalinės augmenijos monitoringo teritorijų išdėstymo schema

Stebėjimo teritorija yra pagal geografines koordinates išskirtas apie 100 km2 ploto kvadratas, kurio kraštinių ilgis yra 00°10' šiaurės platumos ir 00°06' rytų ilgumos. Teritorija apima vieną kvadratą, naudojamą botaninių duomenų kartografavimui.

Kiekvienai teritorijai parengiama vientisa vietovės kartografinė schema (M 1:10 0000). Teritorija schematiškai padalijama į 100 tyrimo kvadratų po 1 km2 . Visi laukų augmenijos tyrimai atliekami penkiasdešimtyje nelyginių sąlyginai išskirtų tyrimo kvadratų (2 pav.).

 Tiriamos teritorijos padalinimas

2 pav. Teritorijos padalijimo į tiriamuosius kvadratus schema
 

Tyrimo objektas

Tiriama segetalinės (aptinkamos ariamuose laukuose ir pirmų metų dirvonuose) piktžolių rūšys ir bendrijos. Stebėjimo objektais nėra pakelėse, panamėse ir kitose antropogeninėse teritorijose pasitaikantys augalai.

Tyrimų laikas

Lauko stebėjimai atliekami segetalinių bendrijų fenologinio klestėjimo metu, paprastai žieminių javų žydėjimo fazės pabaigoje. 

Lauko darbų metodika

Matuojami šie parametrai: rūšių dažnumas; rūšių gausumas; bendrijų biologinis produktyvumas (papildomas parametras).

Rūšių dažnumas (rūšis yra; rūšies nėra) stebimas kiekvieno tyrimo kvadrato pagrindinių kultūrinių augalų grupių (žieminiai javai; vasariniai javai; kaupiamieji) laukuose ir pirmi metai dirvonuojančiuose laukuose. Tuo atveju, kai tyrimo kvadrate nėra visos minėtos segetalinių augimviečių įvairovės, piktžolių rūšys gali būti registruojamos ir mažesniame pasėlių tipų skaičiuje. Tuo atveju, kai tyrimo kvadrate apskritai nėra ariamos žemės, stebėjimai tais metais neatliekami. Stebėjimo vietos pažymimos kartografinėje medžiagoje ir nustatomos jų geografinės koordinatės.

Rūšių gausumas įvertinamas kiekvieno tyrimo kvadrato tipingoje segetalinėje augimvietėje (bendrijoje). Nesant tokios, rūšių gausumo tyrimai tais metais tame kvadrate neatliekami. Rūšių gausumas matuojamas pagal fitocenologinę gausumo ir padengimo skalę (Braun-Blanquet, 1951).

Bendrijų biologinis produktyvumas (papildomas parametras) nustatomas teritorijos dešimties tyrimo kvadratų tipingose segetalinės augimvietėse (bendrijose). Iš atsitiktinai išskirtų trijų 1 m2 laukelių paimama visa antžeminė piktžolių ir kultivuojamų augalų masė (atskirai rūšimis). Pavyzdžiai išdžiovinami ir pasveriami.

Kiekvieno tyrimo kvadrato būdingoje segetalinėje augimvietėje paimamas jungtinis dirvožemio pavyzdys, kuriame nustatomi pagrindiniai augimvietės cheminiai rodikliai (pH, judrus K ir P, laisvas N, CaCO2, pasotinimas bazėmis).

Duomenų analizė

Rūšių dažnumas ir biologinis produktyvumas išreiškiamas vidutinėmis vertėmis kiekvienai teritorijai. Duomenys laikomi ir apdorojami kompiuterinėje duomenų bazėje (ACCESS programos pagrindu).

Rūšių gausumas išreiškiamas parodant jų pasiskirstymą pagal gausumo rodiklį. Duomenims laikyti ir apdoroti naudojama LitTURBOVEG fitocenologinių duomenų tvarkymo bazė.


Tyrimų periodiškumas

Pagrindinių parametrų stebėjimai atliekami kas 3 metai. Papildomo parametro – biologinės produkcijos – tyrimai galimi būti kasmetiniai.


Laukų augmenijos monitoringo teritorijų charakteristika

2001 metais įrengtos 6 laukų (segetalinės) augmenijos monitoringo teritorijos įvairiuose pagal gamtines sąlygas (reljefą, dirvožemį, klimatą, potencialią augaliją) ir ūkininkavimo ypatumus šalies rajonuose:

Veiviržėnai. Kvadrato pietvakarinio kampo koordinatės: 55°36' š. pl. ir 21°30' r. ilg.; botaninis kvadratas 4309. Teritorija yra Vakarų Žemaičių lygumos ir Vakarų Žemaičių plynaukštės fizinių geografinių rajonų sandūroje.

Varniai. Kvadrato pietvakarinio kampo koordinatės: 55°36' š. pl. ir 22°20' r. ilg.; botaninis kvadratas 4314. Teritorija yra Vidurio Žemaičių aukštumos fizinio geografinio rajono centrinėje dalyje.

Joniškėlis. Kvadrato pietvakarinio kampo koordinatės: 56°00' š. pl. ir 24°00' r. ilg.; botaninis kvadratas 3924. Teritorija yra Žiemgalos lygumos fiziniame geografiniame rajone.

Perloja. Kvadrato pietvakarinio kampo koordinatės: 54°12' š. pl. ir 24°20' r. ilg.; botaninis kvadratas 5726. Teritorija yra Pietryčių lygumos fiziniame geografiniame rajone.

Semeliškės. Kvadrato pietvakarinio kampo koordinatės: 54°36' š. pl. ir 24°40' r. ilg.; botaninis kvadratas 5328. Teritorija yra Pietų Lietuvos aukštumos fiziniame geografiniame rajone.

Linkmenys. Kvadrato pietvakarinio kampo koordinatės: 55°18' š. pl. ir 25°50' r. ilg.; botaninis kvadratas 4635. Teritorija yra Aukštaičių aukštumos fiziniame
geografiniame rajone. 

Priedai:

Lietuvos teritorija yra mišriųjų miškų augalijos juostoje, todėl smėlynų augalija čia azoninė. Ją sudaro du dideli smėlynų augalijos kompleksai: Baltijos pajūrio smėlynai ir Pietryčių smėlėtosios lygumos kontinentiniai smėlynai. Taip pat didžiųjų upių slėnių ir lokalių savito mikroklimato, specifinių edafinių bei biotinių faktorių poveikyje susiformavusios augalų bendrijos. Pvz.: vėjo ar vandens erozijos paveikti šlaitai, šiuo metu apleisti tačiau anksčiau intensyviai žmonių naudoti plotai, plyni miškų kirtimai, kartais degimai.

Smėlynų augalų bendrijos neilgaamžės, jos išlieka nepakitusios tol kol nesikeičia jų struktūrą palaikančių aplinkos faktorių poveikis. Dirbtinai ar natūraliai sutrikus nusistovėjusiai pusiausvyrai smėlynų augalų bendrijose ima didėti rūšių skaičius, prasideda užkrūmėjimo procesas ir ilgainiui jos pereina į zoninį augalijos tipą – mišrų mišką.

Lietuvos pajūryje smėlynų augalija stabiliausia, kadangi jūrinis klimatas ir savitos orografinės sąlygos labai įtakoja bendrijų įvairovę. Likusioje Lietuvos dalyje smėlynų augalijos kaitos ypač intensyvios. Greitai keičiasi ne tik bendrijų įvairovė, bet ir jų užimami plotai. Vadovaujantis mokslinių tyrimų rezultatais galima įtakoti ar net reguliuoti šias kaitas. Tačiau būtina sukaupti ilgalaikius stebėjimų duomenis, kad būtų galima pagrįstai nusakyti smėlynų augalijos kitimo tendencijas. 

Šio darbo tikslas: pradėti Lietuvoje pastovius stebėjimus ilgalaikėms smėlynų augmenijos kaitoms ir jų tendencijoms išaiškinti bei sukurti šių stebėjimų sistemą.
 

Darbo uždaviniai:

1. Parengti smėlynų augmenijos monitoringo schemą, parinkti vietas pastoviems smėlynų augalijos stebėjimams.

2. Ištirti smėlynų augaliją 7 poligonuose. Pasirinktose transektose įvertinti augalų bendrijų įvairovę, jų struktūrą ir sudėtį bei užimamus plotus.

3. Įkurti pastovius augalų rūšių intensyvaus stebėjimo laukelius. Juose įvertinti rūšių įvairovę (vnt.), rūšių projekcinį padengimą (balais/%), fertilumą (balais).

4. Pateikti tyrimų duomenis duomenų bazėms ir atlikti surinktos medžiagos analizę.

Metodika

Ilgalaikiams stebėjimams pasirinkti 7 smėlynų augalijos masyvai, kurie yra įvairiose Lietuvos vietose (1 pav.): Pabradės kariniame poligone, ties Dubininko kaimu, ties Zervynų kaimu, ties Viešvilės gyvenviete, šalia Žiogio senvaginio ežero, Kuršių nerijoje ties Naglių kopa, ties Karklės kaimu šalia Placio ežeru. Tirtos smėlynų teritorijos skiriasi pagal kilmę, sandarą, reljefą, klimato sąlygas bei antropogeninę įtaką augalijai ir reprezentuoja Lietuvos smėlynų įvairovę. Pabradės kariniame poligone stebimas suardytų atvirų kontinentinių smėlių užaugimas augalais. Dzūkijos nacionaliniame parke Dubininko apylinkės – Dainavos lygumos Merkio žemupio senslėnio lygumos natūralios smėlynų augalijos dinamika. Zervynų kaimo apylinkės stebimi kontinentinių kopų smėlynų augalijos užaugimo ir žolyno susivėrimo procesai. Viešvilės apylinkėse stebimi antropogeninės veiklos pažeistos smėlynų augalijos tolesnio kitimo procesai. Nemuno slėnyje prie Žiogio senvaginio ežero – fliuvialinių smėlynų augalijos užaugimo ir žolyno susivėrimo procesai. Kuršių nerijos nacionalinis parkas ties Naglių kopa stebima visų atvirų ir sutvirtintų pajūrio smėlynų augalijos įvairovė, bei pajūrio eolinių smėlynų augalų bendrijų kaita. Pajūrio regioniniame parke ties Placio ežeru stebima pajūrio smėlynų augalijos įvairovės kaita , nuo pajūrio eolinių smėlių iki Placio ežero.

Smėlynų augalijos stebėjimai atlikti stacionariai įrengtose transektose. Transektos padėtis ir ilgis buvo parinkti taip, kad reprezentuotų tiriamą smėlynų masyvą. Nuo pradinio taško, kuris pažymėtas įkaltu plastikiniu kuolu arba lipnia juosta (ruda ar raudona) pažymėtas medis, pasirinkta kryptimi buvo stebimi augalijos kontūrų kitimai pagal besikeičiančias bendrijas. Jeigu bendrija išlieka ta pati tuomet pagal dominuojančias rūšis ar rūšių gausumo pasikeitimus. Kontūrų riba pažymėta lipnia ruda juosta apvyniotu plastikiniu kuoliuku, nustatytos jo koordinatės, išmatuotas kontūro ilgis. Kiekviename kontūre 10 m nuo transektos atstumu į vieną ar kitą pusę aprašytos augalų bendrijos, tuo pačiu inventorizuojant visas šioje atkarpoje augančias augalų rūšis. Atliekant fitocenotinius aprašymus, bendrijas sudarančių rūšių reikšmingumas buvo vertinamas pagal jų gausumą ir padengimą. Šiam tikslui naudota J. Braun-Blanquet skalė (Rašomavičius, 1998), kuri jungia abu šiuos rodiklius:

     + – individų mažai, dengia labai mažą plotą;

     1 – individų daug, tačiau jie padengia mažai arba individų mažai, bet jų padengimas didesnis, tačiau ne daugiau kaip 1/20 tiriamojo laukelio;

     2 – individų labai daug arba jie padengia bent 1/20 tiriamojo laukelio;

     3 – individų pasitaiko įvairiai, jie padengia nuo 1/4 iki 1/2 tiriamojo laukelio;

     4 – individų įvairiai, jie padengia nuo 1/2 iki 3/4 tiriamojo laukelio;

     5 – individų įvairiai, jie padengia ne mažiau kaip 3/4 tiriamojo laukelio.

 
Tirtų smėlynų išsidėstymas
1 pav. Tirtų smėlynų masyvų išsidėstymas.

Bendrijoms charakterizuoti naudoti šie parametrai:
     1) projekcinis padengimas (%). Vizualiai nustatoma, kokią paviršiaus dalį aprašomajame laukelyje dengia atskiri bendrijų ardai.

     2) vertikali (erdvinė) bendrijų struktūra. Bendrijose aprašyti medžių (kur yra), krūmų (kur yra), žolinių augalų, samanų, kerpių ardai. Tuose kontūruose, kur žolyne aiškiai pastebima vertikali diferenciacija išskirti viršutinis ir apatinis lygmenys.

Jeigu augalijos kontūruose bendrijos riba buvo mažesnė nei 5 m į šonus, ji aprašyta savo natūralių kontūrų ribose.

Transektos augalinių kontūrų aprašymų ir rūšių gausumo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose. Kiekvienoje transektoje tolygiai įkurta po 24–32 intensyvaus augalų gausumo, padengimo ir fertilumo stebėjimo aikštelės (0,25 m2). Jų dažnumas priklauso nuo transektos ilgio. Aikštelės kryptis sutampa su transektos kryptimi. Visi aikštelės kampai pažymėti plastikiniais kuolais, nustatytos kiekvienos iš jų koordinatės bei visų augančių induočių augalų, samanų, kerpių rūšių gausumas ir padengimas (%), fertilumas (balais).

Augalų padengimas ir gausumas aikštelėse vertinamas procentais naudojant rėmą, padalintą į 25 mažus kvadratus, kurių kiekvienas atitinka 4 % bendro padengimo. Pirmiausiai kiekvienos rūšies augalų padengimas fiksuojamas kiekviename mažame kvadratėlyje, vėliau juos sudedant gaunamas kiekvienos rūšies augalų bendras padengimas aikštelėje.

Rūšių fertilumas (žiedai, vaisiai – induočiams augalams; sporogonai – samanoms) vertinamas pagal integruoto monitoringo programoje pateiktą skalę (Manual, 1993):

     0 – visi individai sterilūs;

     1 – iki 10 % individų fertilūs;

     2 – > 10 % individų fertilūs.

Visi kontūrų ir intensyvaus stebėjimo aikštelių aprašymo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose. Tolimesnė (antrinė) duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinę programą.Geografinė tirtų teritorijų charakteristika pateikta pagal A. Basalykas, 1965.

Priedai:

Lietuvos kraštovaizdyje pelkės užima 246 000 ha, t. y. 3,8 % viso krašto ploto. 22 % visų pelkių yra aukštapelkės. Pelkių augalija yra vienas iš faktorių garantuojančių ekosistemos natūralumą. Deja, praeityje, ypač per praėjusio amžiaus beveik 30 metų, atliekant sausinamąją melioraciją ir plėtojant durpių pramonę, pelkių labai sumažėjo, o ir išlikusios yra dažnai nusausėjusios, jas supa numelioruoti laukai, melioracijos kanalai, pakraščiuose ar ištisuose kvartaluose kasamų ar seniau kastų durpių karjerai. Pelkių augaliją veikia ne tik melioracija, bet ir mineralizacija, gaisrai, oro teršalai ir netgi rekreacija. Tiek pelkių augalijos natūralią, tiek antropogeninio poveikio sukeltą dinamiką galima įvertinti atliekant kompleksinius ilgalaikius pastovius stebėjimus.

Lietuvoje pelkių augalijos dinamikos tyrimų beveik nėra. Nors detalūs pelkių augalijos profilių Kamanų (Brundza, 1937), Amalvo (Purvinas, Skirgailaitė, 1975) pelkėse aprašymai galėjo būti pagrindas pelkių augalijos tolimesnės raidos stebėjimams. 1981–1992 buvo tiriamos augalų bendrijų kaitos Čepkelių pelkės stacionare (Grigaitė, 1993).

Šio darbo tikslas buvo pradėti Lietuvoje pastovius stebėjimus ilgalaikėms pelkių augmenijos kaitoms ir jų tendencijoms išaiškinti ir sukurti šių stebėjimų sistemą.

Darbo uždaviniai:

1. Parinkti vietas pastoviems pelkių augalijos stebėjimams.
2. Pasirinktose pelkių transektose įvertinti augalų bendrijų įvairovę, jų struktūrą ir sudėtį, užimamus plotus.
3. Įkurti pastovius augalų rūšių intensyvaus stebėjimo laukelius. Juose įvertinti augalų rūšių įvairovę ir gausumą.

Ilgalaikiams stebėjimams pasirinktos 8 aukštapelkės, gana tolygiai išsidėsčiusios įvairiose Lietuvos vietose (1 pav.): Kamanų pelkė (Akmenės r.), Žuvinto palios (Alytaus r.), Amalvo palios (Marijampolės r.), Svencelės pelkė (Klaipėdos r.), Notigalės pelkė (Kupiškio r.), Beržaloto pelkė (Švenčionių r.), Čepkelių raistas (Varėnos r.), Artosios pelkė (Tauragės r.). Pasirinktos pelkės apima visas tris Lietuvos pelkines sritis (Seibutis, 1958) ir pelkingiausius rajonus (pelkingumas ne mažiau kaip 7 %), kuriuose yra didžiausia aukštapelkių koncentracija. Natūraliausios iš pasirinktųjų pelkių yra Čepkelių, Žuvinto, Artosios ir Beržaloto pelkės. Tuo tarpu likusios yra daugiau ar mažiau pažeistos antropogeninės veiklos, apraižytos melioracijos grioviais ar pradėtos eksploatuoti. Labiausiai pažeista Amalvo pelkė (1 pav.).

Pelkių monitoringo vietos

Pelkių augalijos stebėjimai atlikti transektose. Transektų vieta ir ilgis parinktos pagal numatomų tirti augalų bendrijų pobūdį, dažniausiai kad apimtų pagrindines pelkių augalijos juostas (lagą, raistą, plynraistį ir plynę). Nuo pradinio taško, kuris pažymėtas įkaltu plastmasiniu kuolu, pasirinkta kryptimi buvo stebimi augalijos kontūrų kitimai (pagal besikeičiančias bendrijas, o, jeigu bendrija išlieka ta pati, pagal dominuojančias rūšis ar rūšių gausumo pasikeitimus). Kontūro kitimo vieta pažymėta konkrečioje vietoje, nustatytos tos vietos koordinatės. Kiekviename kontūre 5 m nuo transektos spinduliu aprašytos augalų bendrijos, tuo pačiu inventorizuojant visas šioje atkarpoje augančias augalų rūšis. Augalų bendrijos aprašytos pagal Braun-Blanquet skalę (Rašomavičius, 1998).

Aprašyto ploto padengimas įvertintas procentais.Jeigu augalijos kontūruose bendrijos riba buvo mažesnė nei 5 m į šonus, ji aprašyta savo natūralių kontūrų ribose, pažymint didžiausią ilgį į vieną ar kitą transektos pusę. Transektos augalinių kontūrų aprašymų ir rūšių gausumo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose.

Augalų gausumo, padengimo ir fertilumo stebėjimams įrengtos pastovios 0,25 m² aikštelės. Kiekvienoje transektoje tolygiai išdėstytos 24–32 aikštelės. Jų dažnumas priklauso nuo transektos ilgio. Aikštelės kryptis sutampa su transektos kryptimi. Aikštelės 4 kampai pažymėti plastmasiniais kuolais, nustatytos kiekvienos iš jų koordinatės.

Augalų rūšių padengimas ir gausumas aikštelėse vertinamas procentais naudojant rėmą, padalintą į 25 mažus kvadratus, kurių kiekvienas atitinka 4 % bendro padengimo. Pagal tai ir įvertinamas kiekvienos rūšies augalų padengimas visoje aikštelėje. Iš pradžių kiekvienos rūšies augalų padengimas fiksuojamas kiekviename mažame kvadratėlyje, vėliau juos sudedant gaunamas kiekvienos rūšies augalų bendras padengimas aikštelėje.

Rūšių fertilumas (žiedai, vaisiai – induočiams augalams; sporogonai – samanoms) vertinamas pagal integruoto monitoringo programoje pateiktą skalę (Manual, 1993):

Kiekvienoje aikštelėje lauko sąlygomis nustatytas vandens rūgštumas (pH) ir durpių susiskaidymo laipsnis: Tam panaudota Valgreno (Tučas, 1960) skalė.

Aikštelėse išmatuoti vandens pH ir durpių susiskaidymo laipsnis vėliau panaudoti augalijos kontūrų charakteristikai.

Visi kontūrų ir intensyvaus stebėjimo laukelių aprašymo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose.

Tolimesnė (antrinė) duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinę programą.

Priedai:

Lietuvos pievos ir ganyklos (toliau – pievos) yra reikšmingas kraštovaizdžio komponentas, atliekantis labai svarbias ekologines ir ūkines funkcijas. Pievų augalai atmosferą praturtina deguonimi, velėna turi ypač didelę priešerozinę ir antimigracinę buferinę reikšmę dirvožemiui.

Dėl nezoninio pobūdžio pievų augalija yra pati dinamiškiausia iš visų Lietuvos augalijos tipų. Ji yra antropogeninės kilmės. Žmogaus veikla būtina ir tolesnei pievų egzistencijai – nešienaujamos ir neganomos pievos užželia krūmais bei medžiais ir ilgainiui virsta mišku. Taigi, pievų būklė priklauso ne tik nuo kintančių aplinkos ekologinių faktorių, bet ir nuo ūkininkavimo intensyvumo bei jo pobūdžio. Besikeičianti žemėnauda turėtų paspartinti pievų augalijos dinamikos procesus ir keisti jų tendencijas.

Natūralių pievų monitoringas

Darbo tikslas:

Pievų (užliejamų ir žemyninių) augmenijos rūšių ir bendrijų įvairovės kaitos pagrindinių tendencijų vertinimas ir prognozės kintančios žemėnaudos sąlygomis.

Uždaviniai:

1. Parengti pievų augmenijos monitoringo schemą.
2. Pateikti augimviečių charakteristikas parinktuose poligonuose; nustatyti poligonų koordinates.
3. Atlikti pirminius pievų augmenijos rūšių ir bendrijų tyrimus, įvertinant rūšių įvairovę ir kiekybinius parametrus
4. Pateikti tyrimų duomenis duomenų bazėms ir atlikti surinktos medžiagos analizę.

Metodika

Poligonų vietos parinkimo principas

 Pievų monitoringo poligonai parenkami įvairiose Lietuvos dalyse, 9 fiziniuose geografiniuose rajonuose, reprezentuojančiuose Lietuvos klimato sąlygų, reljefo ir dirvožemių įvairovę: Nemuno deltos lygumos, Vidurio Žemaičių aukštumos, Mūšos-Nemunėlio lygumos Vakarų aukštaičių plynaukštės, Pietų Lietuvos aukštumos, Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštės, Pietryčių lygumos, Ašmenos aukštumos, Lydos plynaukštės rajonams (1 pav.).

Monitoringo poligonai buvo parenkami taip, kad apimtų abu geografiniu (fitotopologiniu požiūriu išskiriamus pievų tipus (užliejamas ir žemynines pievas). Užliejamos pievos tirtos įvairaus didumo ir skirtingos hidrologijos upių salpose: Nemuno, Šventosios, Verknės ir Musteikos.

Atsižvelgiant į šiuos principus, monitoringo poligonai buvo parinkti Biržų, Lazdijų, Plungės, Šalčininkų, Šilutės, Trakų, Utenos, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. 14 monitoringo poligonų įrengta saugomose teritorijose: Dzūkijos nacionaliniame parke 4, Žemaitijos nacionaliniame parke 4, Aukštadvario regioniniame parke 3, Metelių regioniniame parke 3, Rambyno regioniniame parke 1, Medininkų botaniniame draustinyje 1.

Pievų bendrijų parinkimas

Tyrimams buvo parinktos trijų klasių bendrijos: trąšių (Molinio-Arrhenatheretea elatioris R. Tx. 1937), tyrulinių (Nardetea strictae Rivas Goday et Borja Carbonell 1961) ir stepinių (Festuco-Brometea erecti Br.-Bl. et R. Tx. 1943). Pasirenkant šias klases buvo laikomasi nuostatos, kad tiriamos bendrijos turi būti neretos ir tipiškos Lietuvos pievų augalijai.

Lauko tyrimų metodika:

Pievų augalų bendrijų tyrimai vykdomi stacionarių aikštelių ir transektos metodais.

Bendrijos tiriamos vadovaujantis Ciuricho-Montpelje fitocenologinės mokyklos principais (Braun-Blanqet, 1964; Rašomavičius, 1998). Bendrijos geobotaniniam aprašymui parenkamas tipiškas bendrijos kontūras. Jame kuoleliais pažymimos tiriamojo laukelio ribos. Laukelio dydis nėra griežtai apibrėžtas. Priklausomai nuo aprašomų bendrijų savybių, jis nustatomas atskirai kiekvienam bendrijų tipui ir gali įvairuoti tarp 4 m2 ir 100 m2. Rūšių populiacijų dalyvavimui įvertinti naudojama Braun-Blanquet kombinuota gausumo-padengimo skalė:

Transekta atliekama pagal A. A. Junatov (1964) metodiką. Labiausiai išlygintoje bendrijos kontūro vietoje 100 m2  plote (paprastai 10 x 10 m, bet siauruose kontūruose aprašomas laukelis gali būti platesnis arba parenkamas mažesnis aprašymo plotas, bet ne mažesnis nei 4 m2) atliekamas geobotaninis aprašymas pagal Ciuricho-Montpelje (Braun-Blanquet, 1964) fitocenologinės mokyklos metodiką. Tiriama kas 5 metai.

Pievų bendrijų dinamikai tirti naudojama integruoto monitoringo metodika. Nustatomas rūšies individų projekcinis padengimas tiriamajame laukelyje (%). Jų gyvybingumas įvertinamas balais pagal skalę: 0 – augalai labai mažai gyvybingi (stelbiami, nežydi); 1 – augalai mažai gyvybingi (menkai išsivystę, tačiau pasitaiko pavieniai žydintys individai); 2 – augalai gyvybingi, fertilūs; ? – augalai gyvybingi, bet yra ankstyvoje vystymosi fazėje. Tyrimas atliekamas trijuose tiriamuosiuose laukeliuose. Tiriama kas 5 metai.

Biologiniam produktyvumui įvertinti tiriamas fitomasės kiekis iš pasirinkto 0,5 x 0,5 m laukelio (Dylis, 1974; Böhm, 1979). Atliekama induočių augalų botaninė analizė, nustatoma fitomasės komponentų orasausė masė. Ji perskaičiuojama į g/m2, apskaičiuojamas teorinis šieno derlius cnt/ha. Tyrimas atliekamas trimis pakartojimais kiekvienoje vietoje tiriamoje bendrijoje. Tiriama kas 5 metai.

Pievų ūkinė vertė nustatoma pagal A. Petkevičiaus ir A. Stancevičius (1982) vidutinio ūkinės vertės laipsnio interpretaciją.

Priedai:

Darbo tikslas: vandens paukščių monitoringas svarbiausiose Lietuvos pajūrio ir vidaus vandenų žiemavietėse, tarptautinės svarbos žiemojančių vandens paukščių sankaupų išskyrimas ir vandens paukščių mirtingumo lygio pajūrio monitoringo sektoriuose tyrimai.

Uždaviniai:

1.   Žiemojančių vandens paukščių apskaitų, atliktų tyrimų taškuose analizė.
2.   Atlikti tarptautinės svarbos vandens paukščių žiemaviečių tyrimus.
3.   Lietuvoje žiemojusių vandens paukščių populiacijų būklės įvertinimas.
4.   Žiemojančių vandens paukščių aviaapskaita Lietuvos pajūryje
5.   Vandenų teršimo naftos produktais, verslinės žvejybos ir kitų antropogeninių faktorių poveikio Lietuvos pajūryje žiemojantiems vandens paukščiams tyrimai.
6.   Vandens paukščių, žiemojančių Baltijos jūros priekrantėje, mirtingumo lygio tyrimai.

METODIKA

Tyrimai atlikti pagal standartinę, Europoje taikomą metodiką, naudojamą Lietuvos Baltijos jūros sektoriuje žiemojančių paukščių monitoringo programoje nuo 1993 m. (Švažas, AM Monitoringo ataskaitos 1993, 1998, 1999). Buvo panaudotas maršrutinių apskaitų metodas bei apskaitos pastoviuose stebėjimo taškuose, iš kurių galima stebėti plačius pajūrio arba vidaus vandens telkinių ruožus (aukštos kopos, kalvos, užtvankos ir kt.). Apskaitos buvo vykdomos visame Lietuvos pajūrio ruože nuo Nidos iki Būtingės bei visoje Lietuvai priklausančioje vakarinėje Kuršių marių pakrantėje, taip pat kai kuriuose rytinės Kuršių marių pakrantės ruožuose (Rusnės sala, Ventė-Kintai, Dreverna-Klaipėda), Klaipėdos uosto akvatorijoje, Klaipėdos ir Palangos miestų vandens telkiniuose.

Lietuvos vidaus vandenyse žiemojančių vandens paukščių apskaitos atliktos Kauno mariose ties Kauno HE ir Nemune Kauno miesto ribose tarp Kauno HE ir Jiesios upės žiočių, šiaurinėje Elektrėnų marių dalyje ir vakarinėje Drūkšių ežero pakrantėje ties Ignalinos AE paėmimo ir išmetimo kanalais (1 pav.).

Kauno marios
Kauno marios

Elektrėnų vandens saugykla

Elektrėnų vandens saugykla

 Drūkšių ežeras

Drūkšių ežeras

1 pav. Lietuvos vidaus vandenys, kuriuose buvo atliktos žiemojančių vandens paukščių apskaitos (raudona spalva pažymėti monitoringo ruožai).

Apskaitos atliktos naudojant lauko teleskopus (x15-60) ir žiūronus 12x50.

Žiemojančių vandens paukščių aviaapskaita Lietuvos Baltijos jūros priekrantės sektoriuje, Kuršių mariose ir Nemuno deltos regioniniame parke iš lėktuvo “Piper-140” (bendras skrydžio laikas - 2 val.). Aviaapskaitos metu nustatytas žiemojančių vandens paukščių gausumas ir pasiskirstymas jūros ruože iki 5 km nuo kranto bei visoje Lietuvos Kuršių marių ir Nemuno deltos dalyje. Buvo panaudotas standartinis pilnų aviaapskaitų metodas (Švažas, AM Monitoringo ataskaitos 1993, 1998, 1999).

Apskaitų pirminiai rezultatai buvo registruojami standartiniuose apskaitų kortelėse.

Žiemojančių paukščių mirtingumo lygis kontroliniuose pakrantės ruožuose nustatytas pagal standartinę metodiką, taikomą nuo 1991 m (Vaitkus et al., 1993, 1994). Siekiant įvertinti žiemojančių vandens ir jūros paukščių mirtingumo lygį 2000 m. sausio – kovo ir spalio - gruodžio mėnesiais Lietuvos pajūrio kontroliniuose pakrantės ruožuose atlikta 16 žuvusiųjų paukščių apskaitų, o 2001 m. sausio – kovo mėn. – 10 apskaitų. Bendras žuvusių paukščių apskaitų ilgis 2000 m. buvo 395,5 km, o 2001 m. - 399,5 km.

2000 m. ir 2001 m. žuvusių paukščių apskaitos vykdytos visoje Lietuvos pakrantėje. Buvo tikrinti ne tik standartiniai monitoringo ruožai Li1, Li2 ir Li3, bet ir papildomos pakrantės atkarpos Li0A ir Li0B (2 pav.).

2 pav. Žuvusių paukščių apskaitų kontroliniai ruožai Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje

Lietuvos pajūrio kranto zonoje yra 4 tarptautinės svarbos vandens paukščių žiemavietės, išskirtos ankstesniais šios programos vykdymo metais: Baltijos jūros akvatorijos ties Palanga priekrantės vandenys ties Kuršių Nerija, šiaurinė Kuršių marių dalis ir Nemuno delta. Pagal šiose žiemavietėse susitelkiančių paukščių sankaupas, minimos teritorijos atitinka Ramsaro, Berno ir Bonos konvencijų kriterijus tarptautinės svarbos teritorijoms. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, remiantis ES Paukščių ir Buveinių direktyvomis, šias teritorijas numatoma paskelbti NATURA 2000 teritorijomis.

Tarptautinės svarbos vandens paukščių žiemavietės Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje ir Kuršių mariose

3 pav. Tarptautinės svarbos vandens paukščių žiemavietės Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje ir Kuršių mariose

Priedai:

 

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant ištirti verslinių žuvų bendrijų būklę ir nustatyti bei įvertinti populiacijų parametrus.tyrimai yra svarbūs hidrosistemų stabilumo ir būklės įvertinimui.


Lietuvoje Ekologinis monitoringas pagal programą vykdomas nuo 1993 metų, įvairaus tipo ir eutrofizacijos lygio vandens telkiniuose (1 lentelė). Pakoregavus monitoringo programą 2005 m. buvo nuspręsta, kad ypatingai svarbiuose vandens telkiniuose tyrimai bus atliekami kiekvienais metais (Baltijos jūroje, Kuršių, Kauno mariose, Nemuno upėje, Kruonio HAE aukštutiniame baseine ir Drūkšių, Dusios ežeruose), o kai kuriuose ežeruose, rotacijos principu.

Duomenys ir rezultatai svarbūs bendroje kompleksinio monitoringo ir verslinių žuvų populiacijų būklės ir išteklių naudojimo sistemoje.

1 lentelė. Žuvų rūšinė įvairovė monitoringiniuose vandens telkiniuose (1993-200m.)

Žuvų rūšis   Bal- tijos jūra Kur- šių ma- rios Kau- no ma- rios

Kruo- nio HAE

basei- nas

Lū- šiai Du- sia Drūk- šiai Lūks- tas Pla- te- liai Tau- rag- nas Luo- dis As- ve- ja Ne- mu- nas Bū- kos upė Žei- me- nos upė Žu- vin- tas Skro- blaus upė Me- te- lys Gal- vė Viš- ty- tis
1 Perpelė + +                                    
2 Bret- lingis +                                      
3 Strimelė +                                      
4 Lašiša + +                                    
5 Šlakys + +                         +          
6 Baltijos sykas + +                                    
7 Platelių sykas                 +     +             +  
8 Seliava         + + +   + + + +             +  +
9 Stinta + +     + +           +                
10 Lydeka   + + + + + + + + + + + + + + +   + +
11 Ungu- rys + +       +     + +               + +
12 Kuoja + + + + + + + + + + + + + + + +   + +
13 Šapalas                         + +            
14 Strepe- tys       +                   + +         +
15 Meknė   +   +                 + + +          
16 Raudė   + + + + + + + + + + + +     +   + +  
17 Salatis     + +                 +              
18 Lynas   + +   + + + + + + + + +   + +   + +  
19 Gružlys   + +                   +   +          
20 P. aukšlė   + +   + + + + + + + + + +       + +  
21 Plakis + + + + + + + + + + + + + +   +   + +  
22 Karšis   + + + + + + + + + + + + +   +   + +  
23 Žiobris + +   +                 +              
24 Ožka   +                                    
25 Karpis     +       +                     +    
26 A. karo- sas   +         +                          
27 S. karo- sas   + +                                  
28 Kirtiklis   +       + + + +           +          
29 Šamas     +       +                          
30 Vėja- žuvė +                                      
31 Vėgėlė   +   + + + + + +                      +
32 B. men- kė +                                      
33 Pūgžlys   + + + + + + + + + + + +     +   + +
34 Ešerys + + + + + + + + + + + + + + + +   + +
35 Starkis + + + +       +         +              
36 D. tobis +                                      
37 M. to- bis +                                      
38 Kūja- galvis                             +         +
39 U. plek- šnė + +                                    
40 Uotas +                                      
41 Peledė                                   +   +

 

Priedai:

Svarbi aplinkos arba ekologinio monitoringo programos dalis tenka sausumos gyvūnijos (tarp jų ir smulkiesiems žinduoliams) būklės bei jos dinamikos įvairiose gamtinėse ekosistemose stebėjimui ir įvertinimui. Smulkieji žinduoliai dėl savo biologinių savybių yra geras indikatorius aplinkos pokyčiams įvertinti. Jau nuo 1993-1994 metų buvo atliekami pastovūs šių žinduolių tyrimai trijose kompleksinio monitoringo teritorijose Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje bei trijuose agrostacionaruose Aukštaitijoje, vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje (1 pav.). Šių tyrimų metu buvo pradėta kaupti sisteminga ir suvienodinta pirminė informacija apie smulkiųjų žinduolių bendrijų rūšių įvairovę, atskirų rūšių populiacijų struktūrą ir jos dinamiką laike ir erdvėje. Taip pat buvo nustatomi toksinių medžiagų ir radionuklidų akumuliacijos lygiai testinių rūšių individuose antropogeninėse ir saugomose teritorijose.

Smulkiųjų žinduolių monitoringo vietos

1999 metais, siekiant į aplinkos monitoringo programos vykdymą įtraukti Aplinkos ministerijai pavaldžių regioninių parkų ir rezervatų ekologus-biologus bei praplėsti stebėjimo vietų tinklą ir tokiu būdu gauti pilnesnę informaciją apie smulkiųjų žinduolių būklę visoje Lietuvoje, buvo pradėta vykdyti išplėstinė smulkiųjų žinduolių monitoringo programa. Ji buvo suformuota vadovaujantis tęstinumo, reprezentatyvumo ir pakankamo minimumo principais. Pagal šią patvirtintą programą smulkiųjų žinduolių monitoringas buvo pradėtas vykdyti 18 stebėjimo vietų, esančių 5 Lietuvos fizinėse geografinėse srityse, t. y. Baltijos duburio, Žemaičių – Kuršo, Pabaltijo žemumos, paskutinio apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų bei šio apledėjimo zandrinių lygumų sričių rajonuose, pasižyminčiuose reljefo ir dirvodarinių uolienų skirtumais bei kitų gamtinių komponentų specifiniais bruožais. Parinktas stebėjimo vietų skaičius kiekvienoje srityje santykinai atitiko jos dydį bei saugomų teritorijų išsidėstymą Lietuvos teritorijoje (žiūr.stebėjimo vietų tinklo schemą priede). Tačiau 2000 ir 2001 metais stebėjimo vietų skaičius sumažėjo: 2000 metais iki 10, o 2001 metais iki 15 stebėjimo vietų. Pirmuoju atveju tyrimai buvo nefinansuojami, o antruoju atveju – trys regioniniai parkai dėl įvairių priežasčių atsisakė arba negalėjo vykdyti smulkiųjų žinduolių tyrimus.

Monitoringo tikslas ir uždaviniai

Smulkiųjų žinduolių monitoringo pagrindinis tikslas yra įvertinti smulkiųjų žinduolių bendrijų bei jose dominuojančių rūšių būklę ir sekti jos kaitą.

Darbui yra keliami šie uždaviniai:

1) pratęsti jau vykdytus bei vykdyti ilgalaikius ir pastovius smulkiųjų žinduolių tyrimus parinktose stebėjimo tinklo vietose ir kaupti informaciją apie jų bendrijų rūšinės struktūros būklę;
2) nustatyti bendrijose dominuojančių rūšių populiacijų būklę pagal pasirinktus parametrus ir įvertinti jų sezoninę ir lokalinę dinamiką;
3) nustatyti ir įvertinti sunkiųjų metalų akumuliacijos lygius ir dinamiką testinių rūšių individuose parinktose teritorijose.

TYRIMŲ METODIKA

Kiekvienoje stebėjimo tinklo vietoje smulkiųjų žinduolių bendrijos buvo tiriamos trijuose tipinguose duotai teritorijai biotopuose. Juose žvėreliai buvo gaudomi pagal tarptautinio ekologinio monitoringo programoje nurodytą metodiką (Manual for..., 1993), su nežymia jos modifikacija (mažesnis spąstų skaičius linijoje bei didesnis atstumas tarp spąstų). Viename stebėjimo vietos biotope buvo pastatomos 2 mušamųjų spąstų linijos (50 spąstų), einančios viena po kitos per 10-20 m atstumą. Vienoje linijoje kas 5.6 m išdėstomi 25 spąstai. Tokia spąstų linija išsidriekia per 140 m ir atitinka tarptautinio ekologinio monitoringo programoje nurodytą 100x100 m kvadrato įstrižainės ilgį. Iš viso trijuose stebėjimo vietos taškuose (biotopuose) buvo pastatomos 6 linijos. Kiekvienas taškas ir linija turėjo savo numerį. Viename taške spąstai buvo laikomi 3 paras ir tikrinami kartą per parą. Masalui naudojama mažais gabalėliais supjaustyta juodos duonos plutelė, suvilgyta aliejuje. Masalas buvo keičiamas antrą parą, o esant lietingam orui – per kiekvieną tikrinimą. Kiekvienoje linijoje sugauti žvėreliai, jas tikrinant, buvo sudedami į atskirą maišėlį. Į jį buvo įdedama ir etiketė, kurioje užrašomas linijos numeris. Kiekvienos paros duomenys, apibūdinus žvėrelius iki rūšies (arba genties), buvo registruojami lentelėje, nurodant vietą, biotopą, datą, linijos numerį.

Regioniniuose parkuose ir rezervate surinkta pirminė medžiaga buvo konservuojama ir paruošiama transportavimui. Šiam tikslui, užregistravus žvėrelius lentelėje, vienoje linijoje sugauti žvėreliai buvo supakuojami į vyniojamąjį popierių. Ant paketėlio viršaus užrašoma sugavimo data, vieta, biotopas, linijos numeris. Taip buvo suregistruojami ir supakuojami kiekvienoje linijoje sugauti žvėreliai. Visų trijų parų , vienoje linijoje sugautų žvėrelių, paketėliai sudedami į polietileninį maišelį, kuris užrišamas ir laikomas šaldiklyje arba šaldymo kameroje. Analogiškai transportavimui buvo paruošiama ir kitų biotopų linijose surinkta pirminė medžiaga. Visa medžiaga, iki jos transportavimo, buvo laikoma šaldiklyje arba šaldymo kameroje. Registracijos lentelės buvo pateikiamos kartu su pirmine medžiaga Ekologijos instituto darbuotojui, atsakingam už smulkiųjų žinduolių monitoringą, kuris ir atliko pilną smulkiųjų žinduolių analizę.

Smulkieji žinduoliai stebėjimo tinklo vietose buvo tiriami 2 kartus per metus; gegužės ir spalio mėnesių pirmosiose pusėse. Nuo 1999 metų ilgalaikiam monitoringui yra parinkti šie parametrai: smulkiųjų žinduolių rūšių skaičius bendrijoje, bendrijos rūšinės struktūros rodikliai, dominuojančių rūšių populiacijų gausa (individų skaičius 1 hektare) ir jų populiacijas sudarančių individų lyčių ir amžiaus struktūra (iš dalies kai kurie veisimosi rodikliai) bei išvardintų rodiklių dinamika laike ir erdvėje. Bendrijos rūšinei struktūrai aprašyti naudojami Šenono entropijos (rūšių įvairovės, H) ir Simpsono (dominavimo, c arba λ) indeksai (Odum, 1975).

Sunkiųjų metalų akumuliacijos lygiams žvėrelių organizme įvertinti buvo atrinkti dominuojančių rūšių individai, sugauti 3 stebėjimo vietų teritorijose, t. y. Aukštaitijos kompleksinio monitoringo teritorijoje (Aukštaitijos KMT), Graisupio agrostacionare (Gragro) ir Nemuno deltos regioniniame parke(NdRP). Ankstesniais tyrimų metais buvo išmatuojami sunkiųjų metalų Cu, Cd, Cr, Ni ir Pb kiekiai, o nuo 2001 metų pradėti matuoti Zn ir Mn lygiai. Mėginiai buvo imami du kartus per metus – pavasarį (suaugėliai) ir rudenį (jaunikliai). Nuo 1998 metų sunkiųjų metalų lygiai buvo pradėti matuoti atskirai kūnelyje su vidaus organais ir skrandžio turinyje. 2000 metais sunkiųjų metalų lygiai pelėnuose ir pelėse netirti. 2001 metais iš viso buvo paimta 16 mėginių (rudojo ir paprastojo pelėnų, dalinai geltonkaklės ir dirvinės pelių): 6 - iš Aukštaitijos KMT, 2 - iš Nemuno deltos regioninio parko ir 8 - iš Graisupio agrostacionaro. Kiekvieno mėginio žvėrelių kūneliai buvo susmulkinami, o iš jų skrandžių išimamas turinys. Gauta kūnelių ir skrandžio turinio masė buvo sudedama į atskirus indelius su etiketėmis.

Detaliau smulkiųjų žinduolių bendrijų ir dominuojančių rūšių populiacijų bei sunkiųjų metalų akumuliacijos žvėreliuose nustatymo metodikos yra aprašytos tarptautinio ekologinio monitoringo programoje (Manual for..., 1993) bei R. Mažeikytės ir kolegų straipsniuose leidinyje “Aplinkos monitoringas 1993-1995 m.” (1996).

Priedai:

Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringas pagal savo vietą europiniame kontekste priklauso skaitlingiems nacionaliniams Europos monitoringams, kurie atliekami ne pagal unifikuotą programą ir metodiką. Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo programa ir metodika paruošta laikotarpiu, kai dar tik ieškoma ornitologinių monitoringų unifikacijos į paneuropinį monitoringą kelių (Gibbons, 1999). Papildomai tokią unifikaciją sunkina taip pat ir didelė šlapumose perinčių vandens paukščių apskaitų sąlygų bei su jomis susijusių metodikų įvairovė. Paprastai vandens paukščių apskaitos yra sunkesnės laiko ir darbo sąnaudų požiūriu, bei sunkiau standartizuojamos nei sausumos perinčių paukščių apskaitų metodikos (Borowiec et al 1981). Nacionaliniai ir bendras europinis monitoringai turi savo privalumų ir trūkumų. Tarp pastarųjų ypač išskiriamas vietinių sąlygų ignoravimas, kai taikant standartines schemas prarandama dalis svarbios informacijos (Gibbons 1999). Be to nacionalinių monitoringų rezultatai yra pilnai lygintini (Gregory 1999). Sukūrus atitinkamus indeksus, galimas sėkmingas galutinių nacionalinių monitoringų rezultatų palyginimas, nesinaudojant pirminiais duomenimis, kurių analizė reikalauja griežtai unifikuotos monitoringo schemos (Strien and Pannekoek 1999). 

Tikslas ir uždaviniai

Pagrindinis Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo tikslas yra paruošti ir realizuoti jo programą, objektyviai įvertinančią Lietuvos perinčių vandens paukščių populiacijų būklę ir jos raidą. Jam įgyvendinti reikalingi daugiamečiai stebėjimai. Todėl svarbiausi uždaviniai buvo šie:

  • sukurti reprezentatyvų monitoringo taškų tinklą,
  • atlikti vandens paukščių apskaitas pasirinktuose taškuose,
  • kurti Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo duomenų bazę.

Tyrimų vietų pasirinkimo principai ir kriterijai

Buvo siekiama kad stebėjimų tinklas objektyviai reprezentuotų perinčių vandens paukščių populiacijų būklės raidą laike ir erdvėje. Todėl taškai buvo parenkami nutolusiose vienas nuo kitos šalies vietose. Siekiant išvengti klaidingų apibendrinimų buvo stengiamasi stebėjimus vykdyti kuo įvairesnėse šlapumose. Tam, kad padidinti indikatorinę stebėjimų vertę, į imtį buvo įtrauktos labai skirtingo ekologinio talpumo vidaus vandenų ekosistemos: nuo neproduktyvių aukštapelkinių oligotrofinių-distrofinių, iki skirtingo produktyvumo mezotrofines ir eutrofinių bei  degraduojančių hipertrofinių. Taip pat dalis taškų buvo parinkti taip, kad turėtume operatyvią informaciją apie intensyvius faunistinius procesus (pvz., urbanizuotoje aplinkoje, sparčiai užaugančiuose ir su kontroliuojamu vandens lygiu vandens telkiniuose). Didesnė stebėjimo taškų dalis sutampa su saugomų teritorijų, turinčių savus etatinius darbuotojus, išsidėstymu šalies teritorijoje. Apskaitos buvo vykdytos 78 vietose (1 pav.) išsimėčiusiose 20 iš 43 (arba 46.5%) Lietuvos administracinių rajonų. Dalis apskaitos taškų yra kompaktiškomis grupėmis išsidėstę smulkūs vandens telkiniai (beveik be išimties karjerai ir smulkūs tvenkiniai), todėl stambaus mastelio kartochema vaizduoja mažesnį jų skaičių. Pavyzdžiui, atskiri taškai Vilniaus mieste žymi atskiras karjerų grupes, susidedančias iš keleto tokių vandens telkinių, o taip pat Neries ir Vilnelės upių ruožus. Vienas taškas taip pat žymi Gelgaudiškio 12 karjerų grupę. Tačiau pastaruoju atveju vykdytojas apskaitų rezultatų nediferencijavo pagal atskirus vandens. Analogiška situacija 3 Kirkilų karstinių ežerėlių grupės atveju.Visur kitur atskiri taškai 1 paveiksle pavaizduotame žemėlapyje reiškia vieną konkrečią apskaitų vykdymo vietą. Netolygų monitoringo taškų pasiskirstymo Lietuvoje pobūdį žymia dalimi apsprendė saugomų vietų, kurių darbuotojai sudarė absoliučią jo vykdytojų daugumą, geografija šalyje. Be to, dėl to kad nebuvo finansuojami tyrimai už saugomų vietų ribų, buvo stengiamasi pagal galimybes parinkti kuo daugiau (ir skirtingesnių) šlapumų riboto ploto teritorijose. Tai papildomai didino bendrą netolygaus geografinio tyrimų pasiskirstymo vaizdą. Tačiau manėme esant netikslinga sušvelninti šią problemą, mažinant bendrą imties dydį. Be to pati šlapumų išsidėstymo geografija konkrečioje šalyje yra objektyvus faktorius ribojantis  tolygaus monitoringo tinklo formavimo galimybes. Neatsitiktinai monitoringo taškai iš esmės koncentruojasi  didžiausio Lietuvos ežeringumo rajonuose (1 pav.) nors specialiai to ir nebuvo siekta. Mažos šalies teritorijos sąlygomis vykdant mobilios (galinčios laisvai pasirinkti veisimosi biotopą) gyvūnų grupės monitoringą, mechaninis geografiškai tolygaus taškų pasiskirstymo principo laikymasis jų ekologinės įvairovės sąskaita gali iškreipti realią situaciją.

 

Monitoringo vietos

1 pav. Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo taškų tinklas 1999-2002 m. Apskritimai žymi visas vietas, kuriose bent vienus metus buvo vykdytas monitoringas, pilni apskritimai išskiria tas vietas, kuriose monitoringas vykdytas visus šešerius metus.

Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo taškų skaičius jo vykdymo eigoje kito. Per 1999-2002 m apskaitos buvo bent vienerius metus vykdytos 83 vietose, tame tarpe 42 vietose visus 6 metus. Kadangi dalyje vietų atskirais metais apskaitos buvo nevykdytos, o taip pat prisidėdavo naujų vietų tai jų skaičius atskirais metais svyravo nuo 55 vietų 2000 m. iki 80 vietų 2002. Bendras stebėjimo taškų Tinklas išsidėstė 21 rajone, o per pastaruosius 2 metus -14 rajonų.

Klasifikacija ir  ekologinė charakteristika

Preliminariai imties šlapumos buvo suskirstytos į 5 grupes:

  • ežerus ir jų fragmentus,
  • dideles vandens saugyklas ir tvenkinius (> 1.5 ha),
  • žuvų tvenkinius,
  • nepratekamus karjerus ir kūdras ir nedideliu (<1.5 ha) tvenkinius,
  • upes.

Tarp 78 šlapumų didžiausią dalį sudaro ežerai (46%). Toliau rikiuojasi karjerai ir nedideli tvenkiniai (42 %). Likusi dalis (12 %) tenka žuvų tvenkiniams, vandens saugykloms ir dideliems tvenkiniams bei upėms (2 pav). Ežerų grupė išsiskiria didele vidine įvairove. Į ją patenka oligotrofiniai rūgštūs aukštapelkių, šiaurės Lietuvos karstiniai ir nedideli miškų ežerėliai, prie didžiausių Lietuvos vandens telkinių priskiriami dideli mezotrofiniai ežerai ir labai įvairaus dydžio bei produktyvumo eutrofiniai ežerai. Problematiška kiekybiškai pateikti ir/ar grafiškai pavaizduoti bendrą monitoringo stebėjimų vietų užimamą plotą arba atskirų tipų šlapumų lyginamąją dalį,  nes vienos iš jų išmatuotos ploto (ha), o kitos – ilgio (km) vienetais. Negausios imtyje tokios šlapumos kaip žuvų tvenkiniai užima didelį plotą.  kai tuo tarpu daug skaitlingesni karjerai, kūdros ir nedideli tvenkiniai užima daug mažesnį plotą. Dauguma smulkių vandens telkinių (mažesni nei 1.5 ha karjerai, kūdros, tvenkiniai) išsidėstę miestuose arba jų artimoje kaimynystėje. Maždaug po lygiai imtyje yra per urbanizuotą ir per santykinai natūralų landšaftą tekančių upių.

 Pav 2

2 pav. Lyginamoji skirtingų šlapumų grupių dalis Lietuvos perinčių paukščių monitoringo stebėjimo vietų (taškų) imtyje (n = 78).

Indikatorinės rūšys

Indikatorinių populiacijų būklės raida laike ir erdvėje turi reprezentuoti esminius procesus vykstančius pagrindiniuose vandens paukščių perėjimo biotopuose. Parinktos rūšys turi būti būdingos krašto ornifaunai ir pakankamai gausios, kad būtų galima statistiškai pagrįsta daugiamečių pokyčių analizė. Negalint remtis vien tik aukštos kvalifikacijos specialistais, pageidautina, kad  indikatorinės rūšys būtų palyginti lengvai atpažįstamos, o patys paukščiai lengvai suskaičiuojami.

Klykuole ir didysis dančiasnapis. Būdingi miškingo kalvoto landšafto vandens telkinių faunos elementai. Lietuvoje tokie landšaftai dažnesni  rytiniuose ir pietiniuose šalies rajonuose. Tokioje aplinkoje klykuolė ir didysis dančiasnapis sutinkami net mažuose mažo  biologinio produktyvumo vandens telkiniuose, kur gali būti dominuojančiomis rūšimis. Gausumas žymia dalimi priklauso nuo specifinių lizdaviečių –  drevių medžiuose gausumo. Pripažinta efektyviai gausumą padidinanti biotechninė priemonė yra inkilų kėlimas rūšiai tinkamoje gyvenamoje aplinkoje (Dennis, Poisa 1997).

Didžioji antis ir nendrinė vištelė. Pagrindinės rūšys gausiose nedidelėse urbanizuotos  aplinkos šlapumose.

Ausuotasis kragas, gulbė nebylė, rudagalvė ir kuoduotoji antys, dryžgalvė kryklė, laukys.  Būdingos didelių eutrofinių  ežerų rūšys. Reaguoja į ežerų eutrofikaciją: teigiamai - pradinėse ir neigiamai – vėlyvose jos stadijose. Dryžgalvė kryklė taip pat geras apyežerių biotopų struktūros pokyčių indikatorius.

Indikatorinių rūšių skirstymas į grupes iš dalies yra santykinis, kadangi dauguma jų sutinkama daugiau nei viename landšafte ar šlapumų grupėje. Pavyzdžiui, didžioji antis yra pakankamai būdinga vandens paukščių rūšis praktiškai visų tipų šlapumose. Nežiūrint to, skirtumų pakanka, kad tokia klasifikacinė schema  palengvintų populiacinių pokyčių analizę ir vertinimą.

Apskaitų metodika

Lietuvos perinčių vandens monitoringo apskaitų metodika sudaryta kompiliuojant įvairių autorių darbuose (Borowiec et al 1981, Haldin, Ullfvens 1987, Klett et all 1986, Maxson et al 1986-1987, Rumble, Flakel, 1982) naudotas, visuotinai priimtas labiausiai paplitusias vandens paukščių apskaitų metodikas ir pritaikant jas monitoringo tikslams Lietuvos sąlygomis. Taip pat pasinaudota tradicinių ištisinių vandens paukščių lizdų apskaitų Žuvinto ežere patirtimi. Mūsų apskaitų metodikų esmę sudarė ištisinių lizdų apskaitų arba netiesioginio populiacijos įvertinimo pagal poras, pavienius patinus ir jų grupes, tuoktuvinis balsus ir vadas metodų taikymas, priklausomai nuo konkrečių vietos sąlygų. Tokia perinčių vandens paukščių apskaitų metodikų įvairovė yra neišvengiama ir pripažinta (Borowiec et al 1981). Ji atspindi metodinį lankstumą, kai norima objektyviai įvertinti perinčių populiacijų dydį įvairiuose biotopuose ir geografinėse platumose. Monitoringo apskaitų principinis reikalavimas yra konkrečiose vietose kiekvienais metais laikytis tos pačios metodikos, nors tarp atskirų vietų ji gali ir skirtis. Tokiu būdu, net jeigu kuris metodas duotų gausumo įvertinimo paklaidą, ji išliktų ta pati skirtingais metais ir nesukliudytų sekti pokyčių masto ir krypties.

Perinčių vandens paukščių apskaitos Lietuvoje vykdomos kas dvi savaitės. Jos pradedamos nuo balandžio pradžios (ankstyvas pavasaris) ar vidurio-antros pusės (normalus-vėlyvas pavasaris) ir tęsiamos iki birželio pabaigos-liepos pradžios. Tokiu būdu maksimalus apskaitų pakartojimų skaičius yra 5-6 apskaitos. Jeigu pirmųjų trijų apskaitų metu konkrečiame stebėjimų taške neaptikta vėlai perinčių rūšių (kuoduotoji antis), pakanka pirmųjų 3-4 jų pakartojimų.

Duomenų apdorojimas

Atskirų metų duomenys buvo lyginami naudojantis  Wilcoxon testu. Buvo lyginamos  gretimų metų tos pačios monitoringo vietos. Metodas leidžia kiekybiškai įvertinti pokyčių kryptį ir apimtį visoje tokioje suporuotų vietų imtyje. Perinčios populiacijos dydis konkrečiais metais kiekvienoje iš vietų buvo nustatomas pagal pastebėtų pavienių porų arba  patinų skaičių, priklausomai nuo to, kuris rodiklis davė maksimalią perinčios populiacijos reikšmę.

Priedai:

Paukščiai laikomi geru integruotu aplinkos kokybės indikatoriumi. Perinčių paukščių indikatorinių rūšių populiacijų gausos dinamika gali parodyti tiek palyginti staigius, tiek ir lėtus ilgalaikius aplinkos kokybės pokyčius (Kurlavičius, 1996). Tokių pokyčių išaiškinimas naudojant paukščius kaip biologinius objektus ir kaip ekosistemų komponentus, svarbus įvertinant tiriamų ekosistemų būklę ir jų kaitą, ūkininkavimo ekologiškumo laipsnį, aplinkos tinkamumą žmonėms bei aplinkosaugos būklę. Paukščių populiacijų foninis (ekologinis) monitoringas naudojant taip vadinamą taškinių apskaitų metodą (Recher, 1981) vykdomas daugumoje Europos valstybių ir visose Europos Sąjungai priklausančiose šalyse.

Pagrindinis darbo tikslas buvo įvertinti indikatorinių rūšių paukščių populiacijų būklę, gautus duomenis palyginti su kitų metų monitoringo darbų rezultatais ir nustatyti populiacijų gausos pokyčių pobūdį bei jų statistinį patikimumą. 

METODIKA

Perinčių paukščių gausa buvo nustatoma taškinių apskaitų metodu (Recher, 1981), kuris analogiškame darbe naudojamas daugumoje Europos šalių. Lietuvoje perinčių paukščių monitoringas vykdomas miškinguose ir žemės ūkio paskirties kraštovaizdžiuose. Apskaitos atliekamos maršrutuose, kuriuose išdėstoma 20 apskaitos taškų. Atstumas tarp apskaitos taškų miške esti mažiausia 200 m., o atvirame kraštovaizdyje - mažiausia 300 m. Apskaitos tame pačiame maršrute atliekamos du kartus per veisimosi sezoną. Jos pradedamos anksti ryte ne anksčiau kaip pusė valandos prieš patekant saulei ir vykdomos ne ilgiau kaip keturias valandas po saulės patekėjimo. Apskaitos taške paukščiai skaičiuojami lygiai 5 minutes. Nepalankiu oru, kuomet lyja ar pučia stiprus vėjas (daugiau 5-6 m per sekundę arba kai juda vidutinės ir stambios medžių šakos), apskaitos neatliekamos.

Duomenis apdorojant lyginami tuose pačiuose maršrutuose gretimų metų (šiuo atveju - 1998 ir 1999 metų) kiekvienos indikatorinės paukščių rūšies vietinių populiacijų gausos rodikliai, t.y. bendras stebėtų individų skaičius. Indikatorine rūšimi šiame darbe buvo laikyta iš anksto pasirinkta rūšis, kurios vietinės populiacijos gausos dinamiką norime vertinti, analizuoti. Populiacijų gausos dinamika statistiškai buvo testuojama tik dažnoms ir įprastoms rūšims (kurių visuose gretimų metų lyginamuose maršrutuose suskaičiuojama daugiau nei 30 individų). Buvo lyginami tik tuose pat maršrutuose surinkti duomenys ir jei apskaitų gretimais metais vykdymo datos nesiskyrė daugiau nei septyniomis dienomis, o taip pat jei apskaitos pradžios laikas nesiskyrė daugiau negu pusė valandos.

Kai lyginamuose atliktų apskaitų maršrutuose vienais metais kokios nors rūšies viso individų buvo suskaičiuota daugiau nei praėjusiais, daroma išvada, kad tos rūšies vietinė populiacija pagausėjo. Jei šis skaičius buvo mažesnis ar lygus, buvo traktuojamas vietinės populiacijos sumažėjimas arba buvo teigiama, kad populiacija išliko stabili. . Metiniai gausumo pasikeitimai buvo laikomi statistiškai esminiais kai Vilkoksono (Wilcoxon) testas davė aukštą patikimumo lygmenį (p<=0,05). Buvo aptariami ir tie gausumo pokyčiai, kurių p<=0,1.

Taip pat buvo vertinamas populiacijų pokyčių vieningumas. Šio rodiklio reikšmė - apskaitos maršrutų dalis procentais. Pvz., posakis “konstatuotas labai vieningas (90%) populiacijos padidėjimas (p<=0,05)” reiškia, kad 90% apskaitos maršrutų (tirtų vietų) nustatytas populiacijos padidėjimas. Interpretuojant tai reikia suprasti, kad 10% tirtų vietų indikatorinės rūšies paukščių sumažėjo arba bent jų gausa nepakito. Šis populiacijos pokytis buvo laikomas statistiškai esminiu (patikimu), kai Vilkoksono testas rodė ne mažesnę kaip 95% tikimybę.

Priedai:

Elninių žvėrių (stirnų, tauriųjų elnių, briedžių) populiacijų būklės ir dinamikos monitoringas (sistemingas stebėjimas) Lietuvoje pradėtas 1993 metais. Pradžioje (iki 1998 metų) monitoringo tyrimai buvo vykdomi nedaugelyje vietų (5-7 stacionaruose), atspindinčių mūsų krašto gamtinių sąlygų įvairovę skirtinguose landšaftuose ir regionuose. Juos vykdė Ekologijos instituto specialistai. Šie tyrimai parodė, kad pastarajame dešimtmetyje ryšium su socialinėmis ir ūkinėmis reformomis elninių žvėrių skaičius sumažėjo nuo 2 iki 5 kartų, labai pakito jų tankio pasiskirstymas, o žvėrių populiacijos daugelyje vietų atsidūrė depresijos būklėje. Kritinėje būklėje atsidūrė briedžių populiacija, o nuo atšiaurios 1995/96 metų žiemos labai nukentėjo stirnų populiacija. Šių tyrimų pagrindu pateiktos rekomendacijos buvo naudojamos elninių sumedžiojimo limitavimui bei jo paskirstymui atsižvelgiant į populiacijų tankį.

Tačiau monitoringo darbų apimtis šiame periode buvo aiškiai per maža. Gauti rezultatai atspindėjo tik bendriausias kaitos tendencijas, todėl medžioklės tvarkos praktikoje juos panaudoti buvo sudėtinga. Atsižvelgiant į tai, 1999 metais pradėtas išplėstinis elninių žvėrių monitoringas, kurio vykdymui parinkta 40 tyrimo stacionarų, žymiai tiksliau atspindinčių Lietuvos fizinių geografinių ir ekologinių sąlygų įvairovę bei specifiką. Išplėstinį monitoringą vykdo Ekologijos instituto ir saugomų teritorijų (nacionalinių bei regioninių parkų, rezervatų) specialistų grupė.

Elninių monitoringo tikslas – įvertinti stirnų, tauriųjų elnių, briedžių populiacijų būklę ir, sekti jos kaitą.

Darbui keliami šie uždaviniai:
1) registruoti elninių ekskrementus suprojektuotuose apskaitos maršrutuose, išanalizuoti gautus duomenis;
2) nustatyti elninių pasiskirstymą, populiacijų tankį ir kaitą tirtuose monitoringo stacionaruose;
3) išaiškinti populiacijų būklės priklausomybę nuo ekologinių ir fizinių geografinių sąlygų specifikos;
4) apibendrinti tyrimų rezultatus, suformuluoti išvadas, teikti praktinius siūlymus.

 

ELNINIŲ ŽVĖRIŲ REIKŠMĖ IR JŲ MONITORINGO AKTUALUMAS

Elninių žvėrių reikšmę ir jų monitoringo aktualumą Lietuvoje lemia šios aplinkybės:

1) elniniai žvėrys yra pagrindinis medžioklės objektas, todėl būtina racionaliai naudoti jų išteklius;
2) jie yra svarbi miško ekosistemų dalis - esant dideliam populiacijų tankiui sutrikdomas natūralus miško augimas, daroma didelė žala miško ir žemės ūkio kultūroms;
3) pastarajame dešimtmetyje elninių skaičius daugelyje vietų katastrofiškai sumažėjo, o jų populiacijos atsidūrė depresijos būklėje;
4) elninių kaimenių atkūrimui ir efektyviam valdymui reikalinga informacija apie populiacijų būklę ir jos kaitą;
5) elninių apskaita dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių neatspindi realios situacijos;

Po Antrojo Pasaulinio karo iki šių dienų stirnų, tauriųjų elnių ir briedžių skaičius mūsų krašte smarkiai kito. Per karą katastrofiškai išretėję šių žvėrių kaimenės vėliau, pagerėjus jų apsaugai, sparčiai išaugo ir tapo gausios. 7-9 dešimtmečiais daugelyje Lietuvos miškų šie žvėrys smarkiai viršijo optimalų tankį ir darė didelę žalą pažeisdami miško kultūras, jaunuolynus, pomiškį, o taip pat žemės ūkio kultūras (Падайга, 1984). 8-9 dešimtmečiais elniniai tapo pagrindiniu medžioklės laimikiu. Šiame periode ir pastarojo dešimtmečio pradžioje kasmet buvo sumedžiojama iki 8-10 tūkst. stirnų, 3-4 tūkst. tauriųjų elnių, 2-3 tūkst. briedžių.

Pastarajame dešimtmetyje Lietuvoje vykstančios socialinės ir ūkio reformos smarkiai paveikė elninių populiacijas. Šie žvėrys intensyviau medžiojami, mažiau papildomai šeriami žiemą. Labai didelę žalą jiems daro suklestėjęs brakonieriavimas. Dėl to ypač nukentėjo briedžių populiacija. Mūsų vertinimu šių žvėrių skaičius Lietuvoje sumažėjo 3-5 kartus (Bluzma, 2001), o vietomis jie beveik visai išnyko. Pastaruoju metu pastebimas ir tauriųjų elnių skaičiaus mažėjimas. Stirnų kaimenė, kuri buvo labai išretėjusi po atšiaurios 1995/96 metų žiemos, dabar dalinai atsistatė. Kasmetinės medžioklės trofėjų apžiūros rodo, kad pastarajame dešimtmetyje labai sumenko medžioklės trofėjų kokybė, o normali populiacijų struktūra yra pažeista (Baleišis ir kt., 1998).

Kaip rodo Europos šalių patirtis, racionaliai organizuojant kanopinių medžioklę galima žymiai padidinti jų populiacijų produktyvumą ir pagerinti kokybę (Nygren, Pesonen, 1993). Be to, intensyviai naudojant biotechniją, miško bei žemės ūkio kultūrų apsaugos priemones galima iki priimtino lygio sumažinti žvėrių daromą žalą. Efektyviam elninių populiacijų valdymui patikima ir reprezentatyvi informaciją apie žvėrių skaičių ir jo kaitą skirtingose Lietuvos vietose. Tokius duomenis gali teikti sistemingas ir pakankamos apimties elninių monitoringas.

Medžiotojų ir miškininkų kasmet vykdomos žvėrių apskaitos duomenys tam tikslui mažai tinkami, nes dėl daugelio priežasčių apskaita vykdoma formaliai, o pateikiami duomenys yra subjektyvūs ir neparodo realios situacijos. 8-9 dešimtmečiais atlikti elninių žvėrių tyrimai parodė, kad faktiškas šių žvėrių skaičius tuo metu buvo 1.5 -2 kartus didesnis, negu rodė apskaita (Блузма, Балейшис, 1989). Šie duomenys būdavo sąmoningai sumažinami, nes medžiotojai didžiąją dalį sumedžiotų žvėrių (50-90%) privalėdavo atiduoti kaip valstybinę prievolę. Šiuo metu, kuomet visi sumedžioti žvėrys yra medžiotojų nuosavybė, pastebima priešinga tendencija – sąmoningas žvėrių apskaitos duomenų didinimas.

Išvardintos aplinkybės lemia elninių žvėrių monitoringo Lietuvoje aktualumą. Toks monitoringas vykdomas taip pat Estijoje, Suomijoje, daugelyje kitų Vakarų Europos šalių. 

METODIKA

Stacionarų parinkimo principai ir charakteristika

Elninių monitoringo stacionarai išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje. Jie buvo parinkti atsižvelgiant į miškų ekologinę įvairovę, kurią daugiausia lemia landšafto tipas, medynų sąstatas ir vietovės geografinė padėtis. Tuo tikslu buvo atlikta visų miškų kartografinė analizė, panaudojant 1:150000–1:1000000 mastelio žemėlapius su Lietuvos fizinių-geografinių rajonų ir landšaftų tipų ribomis(Lietuvos TSR atlasas, 1981). Vyraujančios medžių rūšys nustatytos pagal miškų žemėlapį (Lietuvos miškų žemėlapis, 1983). Be to, analizei buvo naudojami 1963 metų topografinių žemėlapių sistemos gardelės mažieji kvadratai (4.1 x 4.6 km). Sutapatinus juos su miškų plotais, buvo išskirti “miško kvadratai”, tai yra kvadratai, kurių visą plotą arba didesnę dalį (>50%) užėmė miškas.

Šie kvadratai buvo sunumeruoti ir identifikuoti pagal vyraujančią medžių rūšį (pušis, eglė, lapuočiai), fizinį-geografinį rajoną (22 rajonai) ir landšafto tipą (pajūrio, molingos ir smėlingos lygumos, kalvotos moreninės aukštumos, upių slėniai). Apjungus mažus fizinius-geografinius rajonus su stambesniais, buvo sudaryta 16 regioninių vienetų. Juose, atsižvelgiant į esamą “miško kvadratų” skaičių ir naudojant atsitiktinių skaičių lentelę, buvo parinkta 40 monitoringo stacionarų (1 pav.). Tais atvejais, kai parinktos vietos savo ekologinėmis sąlygomis buvo tapačios su netoli esančių regioninių parkų miškais arba su iki šiol vykdyto elninių monitoringo miškais stacionarais, tyrimams parinkti pastarieji miškai. Tai palengvina monitoringo vykdymą saugomų teritorijų darbuotojams, leidžia naujus duomenis palyginti su ankstesnių tyrimų rezultatais.

Kiekviename stacionare naudojant topografinius žemėlapius (1:10 000-25 000), rajonines žemėnaudos schemas (1:50 000) bei miškų žemėlapius (1:150 000) suprojektuoti 15-25 km ilgio maršrutai. Jie sudaryti taip, kad proporcingai apimtų vyraujančius biotopus ir būtų sąlyginai tolygiai išdėstyti stacionaro teritorijoje (2-4 tūkst. ha miško plote).

Atsižvelgiant į didelę lauko darbų apimtį, trumpą darbui tinkamą sezoną, ribotą vykdytojų skaičių ir palyginti lėtą elninių skaičiaus kaitą, sudarytas stacionarų tyrimo grafikas iki 2004 metų. Pagal jį 10 stacionarų tiriami kasmet ir laikomi kaip kontrolė, o likusieji – tiriami kas antri metai.

Tyrimų metodikos pagrindimas ir vertinimas

Elninių monitoringo metodika pagrįsta šių žvėrių mitybos sezoniniais ypatumais. Nevegetaciniame periode (lapkričio – kovo mėnesiais), kuomet šie žvėrys daugiausia maitinasi medžių ir krūmų ūgliais bei šakelėmis, jų ekskrementai turi kietokų riešutėlių pavidalą, kurie savo forma ir konsistencija labai skiriasi nuo vegetacinio periodo ekskrementų ir išsilaiko nesuirę iki pavasario.

 

Elninių monitoringo vietos

1 pav. Elninių monitoringo stacionarų lokalizacija ir kodai (numeriai).

Elniniai savotiškai “pažymi” savo gyvenamą teritoriją. Per parą kiekvienas žvėris palieka po keliolika ekskrementų krūvelių. Nustatyta, kad viena stirna per nevegetacinį periodą palieka vidutiniškai 2028, taurusis elnias – 2000, briedis – 2880 ekskrementų krūvelių (Baleišis, Bluzma, Balčiauskas, 1998).

Atsižvelgiant į tai, pavasarį nustačius ekskrementų krūvelių skaičių tam tikrame plote, apskaičiuojamas juos palikusių žvėrių skaičius. Esant pakankamam duomenų kiekiui, juos galima ekstrapoliuoti visam tiriamam plotui ir įvertinti žvėrių populiacijos tankį visame miške.

Ši metodika turi daug privalumų. Ji yra palyginti paprasta ir efektyvi, todėl plačiai naudojama daugelyje šalių ekologiniuose ir taikomuosiuose tyrimuose. Tačiau ji turi ir trūkumų. Ekskrementų krūvelių paliekamų per parą vidutinis skaičius priklauso nuo mitybos intensyvumo ir maisto raciono. Be to, šis skaičius nepakankamai gerai ištirtas (Briedermann, 1982).

Naudojant elninių ekskrementų registravimo metodiką, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Šis darbas pirmiausia reikalauja įgudimo identifikuoti skirtingų elninių rūšių ekskrementus. Tauriųjų elnių jauniklių ekskrementai dažnai yra panašūs į stirnų ekskrementus. Stirnų ekskrementai, be to, žymiai mažesni už kitų elninių ekskrementus. Tose miško vietose, kur daug nukritusių medžių lapų, puskrūmių, žolių, jie yra sunkiau pastebimi. Todėl vertinant stirnų populiacijos tankį, dažnai gaunami sumažinti skaičiai. Tačiau, naudojant santykinius gausumo rodiklius (krūvelių skaičių ploto vienete) ir sistemingai vykdant tyrimus tose pačiose vietose, šios paklaidos niveliuojasi, o gauti rezultatai pakankamai tiksliai atspindi žvėrių pasiskirstymą ir jų gausumo kaitą.

Gyvenamą teritoriją elniniai žvėrys naudoja netolygiai. Intensyviausiai naudojami biotopai pasižymintys geromis mitybos ir slapstymosi sąlygomis. Siekiant įvertinti skirtingų biotopų naudojimo intensyvumą bei jų reikšmę elniniams, buvo paruoštas jų sąrašas išskiriant 14 tipų.

Lauko darbų apimtis ir vykdytojai

Elninių monitoringo lauko tyrimai vykdomi pavasarį (balandžio mėnesį) nutirpus miške sniegui iki žolės sužėlimo. Suprojektuotuose maršrutuose dirbama orientuojantis pagal kompasą ir 1:50 000 mastelio monitoringo stacionarų planus. Stirnų, tauriųjų elnių ir briedžių nevegetacinio periodo ekskrementų krūvelės skaičiuojamos 100 x 3 metrų dydžio apskaitos juostos atkarpose. Orientuojamasi pagal kompasą, topografinį 1:25 000 mastelio stacionaro žemėlapį bei jame nubrėžtą maršrutą. Ekskrementų agregacijos laipsnis buvo vertinamas pagal Morisitos indeksą Im (Morisita, 1971). Biotopų naudojimo intensyvumas buvo vertinamas pagal jų santykinio gausumo (vnt/ha) duotame biotope ir visame stacionare santykį. Pagal tai buvo išskirti elninių nelankomi arba retai lankomi biotopai (kai santykio rodiklis iki 0.5), pastoviai naudojami biotopai (kai santykio rodiklis – 0.6-1.9) ir intensyviai naudojami biotopai arba koncentracijos vietos (kai santykio rodiklis – 2.0 ir daugiau). Atskirų biotopų reikšmingumas žvėrių pasiskirstymui įvertintas procentais, kurie rodo visame duoto biotopo plote esančių ekskrementų kiekį lyginant su ekskrementų kiekiu visame stacionare. Kiekvienoje atkarpoje, be to, įvertinamas vyraujantis biotopas. Visi duomenys registruojami specialiuose apskaitos lapuose.

Duomenų analizė

Iš elninių monitoringo duomenų sudaryta kompiuterinė duomenų bazė “ELNMONDB”, kuri buvo analizuojama “Exel” ir “Statistika” programomis. Analizuojant jie buvo grupuojami pagal šiuos požymius:

1) žemėvaizdžių grupes - molingos lygumos, smėlingos lygumos, kalvotos moreninės aukštumos (pajūrio lygumose esantis vienas stacionaras analizuojant priskirtas prie greta esančių ir labai artimų ekologinėmis sąlygomis molingų lygumų, o du stacionarai upių slėniuose – prie smėlingų aukštumų);

2) fizines geografines sritis – Baltijos duburio ir Žemaičių-Kuršo (abi analizuojamos karu), Pabaltijo žemumos, paskutiniojo apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų, paskutinio apledėjimo zandrinių lygumų ir prieš paskutiniojo apledėjimo aukštumų (abi analizuojamos karu);

3) regionus – vakarų, vidurio, rytų, pietų (šie regionai išskirti norint kad monitoringo rezultatai būtų lengviau panaudojami praktikoje).

Analizuojant duomenis buvo nustatomi šie rodikliai:

1) biotopų plotų pasiskirstymas,%;
2) elninių ekskrementų krūvelių santykinis skaičius, vnt./ha;
3) elninių populiacijų tankio vidurkis (x) ir jo standartinė paklaida (m), ind./1000 ha;
4) skirtumų patikimumas pagal Stjudento kriterijų (t) ir tikimybę (p) priklausomiems bandiniams (lyginami 1999 ir 2001 metų duomenys žemėvaizdžių grupėse bei regionuose, be to, žemėvaizdžių grupės ir regionai lyginami tarpusavyje).

Analizuojant elninių ekskrementų santykinį skaičių, biotopai pagal ekologinių sąlygų panašumą buvo skirstomi į penkias grupes:

1) atviri sausi biotopai (D, L, P);
2) pusiau atviri biotopai (Kr, Km, MK);
3) pelkės (A, Ž);
4) sausi medynai (PS, ES, LS);
5) pelkėti medynai (PP, EP, LP).

Priedai:

Moksliniai tyrimai atliekami, siekiant įvertinti invazinių kraujasiurbių upinių mašalų (Diptera, Simuliidae) rūšių populiacijų būklę įvairiose Lietuvos upėse.

Lietuvoje yra žinomos 28 upinių mašalų rūšys, tačiau kaip kraujasiurbės registruotos tik 9 upinių mašalų rūšys. Upiniai mašalai – maži, į museles panašūs, Dvisparnių būriui priklausantys vabzdžiai. Jų įkandimai yra pavojingi, nes seilėse yra pakankamai daug medžiagų, galinčių iššaukti įvairias nepageidaujamas organizmo reakcijas. Dėl šių medžiagų, kurios patenka į organizmą kraujo siurbimo metu ir dėl didelio šių vabzdžių gausumo, kai kuriuose regionuose kyla daug problemų gyvulininkystei, paukštininkystei, turizmui ar net žmonių sveikatai. Kraujasiurbių upinių mašalų agresyvumo padidėjimas siejamas su padidėjusiu vandens drumstumu arba su staigiu vandens atšilimu pavasarį. Šis reiškinys aiškinamas tuo, kad šiltame vandenyje mašalų lervos vystosi greičiau ir nespėja sukaupti pakankamai maisto medžiagų kiaušinių subrandinimui.

Biologiniai kraujasiurbių upinių mašalų gausumo reguliavimo būdai Lietuvoje pradėti naudoti 1998 m. pirmaisiais metais buvo naudotas preparatas Baktokulicid. Nuo 1999 m. buvo naudojamas biologinis preparatas VectoBac 12AS. Nuo 2001 m. pavasario įvairaus dydžio upėse buvo pradėtas visų upinių mašalų rūšių monitoringas, nes kiekviena jų yra potenciali kraujasiurbė rūšis. Nuo 2005 m. upinių mašalų rūšių populiacijų būklės monitoringas atliekamas tik Neryje ir Nemune.

Priedai:

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-22