Fosforo koncentracijos centrinėje Baltijos jūros dalyje vis dar nesiekia geros ekologinės būklės

Data

2021 06 14

Įvertinimas
0
mariosVSjura.jpg

Padidėjusios azoto ir fosforo koncentracijos vandenyje sukelia eutrofikaciją – vieną opiausių ir sunkiai valdomų problemų Baltijos jūros regione. Nors daugiamečių tyrimų duomenys rodo, kad vidutinės bendro fosforo koncentracijos Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje mažėjo, tačiau centrinėje Baltijos jūros dalyje reikšmingos kaitos tendencijos nėra.    

Azotas ir fosforas yra natūraliai sutinkami ir svarbūs gyvybės vystymuisi vandenyje. Nuo jų priklauso vandens telkinio biologinis produktyvumas. Tačiau problema aplinkoje azotas ir fosforas tampa tada, kai jų kiekis ženkliai padidėja, sukeldamas ekosistemoje grandininius pokyčius: intensyvų mikroskopinių dumblių (fitoplanktono) dauginimąsi, dažnesnį toksiškų dumblių žydėjimą, didėjančią organinės medžiagos sedimentaciją, mažėjantį vandens skaidrumą, deguonies trūkumą, žuvų dusimą ir kt.

2020 m. vidutinės metinės bendro fosforo koncentracijos tyrimų vietose kito nuo 0,018 mg/l teritorinėje jūroje iki beveik penkis kartus didesnių – 0,083 mg/l – centrinėje Kuršių marių dalyje. Remiantis 2020 m. duomenimis, vidutinė šiltojo periodo (birželio–rugsėjo mėn.) fosforo koncentracija Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje siekė gerą ekologinę būklę. Tuo tarpu vidutinė metinė bendro fosforo koncentracija tolimesnėse Baltijos jūros tyrimų stotyse geros ekologinės būklės nesiekė.

Mažėjant fosforo prietakai su upėmis į Baltijos jūrą, mažėja jo koncentracijos ir vandenyje. Tyrimų duomenys rodo, kad centrinės Baltijos jūros dugno nuosėdos yra antrinis taršos fosforu šaltinis. Jose sukaupti dideli fosforo kiekiai ir, esant deguonies stygiui, fosforas pakartotinai atpalaiduojamas į priedugninį vandens sluoksnį.

Plačiau apie bendro fosforo koncentracijos daugiametę kaitą Kuršių mariose ir Baltijos jūroje čia.